Balandį Baltijos jūroje sugauta vos kelių centimetrų ilgio strimelės lerva iš pirmo žvilgsnio nėra didelė naujiena. Tačiau šiuo atveju svarbu ne jos dydis, o laikas, kada ji turėjo išsiristi. Skaičiavimai nuvedė ne į pavasarį, o gerokai atgal - į ankstesnį rudenį ir metų pabaigą.
Tai svarbu todėl, kad Baltijos pagrindinėje dalyje rudenį neršianti strimelės forma jau kurį laiką laikyta funkciškai beveik išnykusia. Ji nebuvo paskelbta išnykusia rūšimi - strimelė niekur nedingo. Buvo prarasta didžioji dalis būtent tos populiacijos dalies, kurios gyvenimo ciklas buvo susietas su rudeniniu nerštu.
Viskas prasidėjo nuo 84 mažų lervų
Pietinėje Stokholmo archipelago dalyje, prie Švedijos Baltijos pakrantės, tyrimų metu strimelių lervos pateko į mėginius dvejus metus iš eilės. 2023 m. balandį jų surinkta 61, o 2024 m. balandį - dar 23.
Vien iš lervos išvaizdos nepasakysi, kuriuo metų laiku neršė jos tėvai. Todėl tyrimo autorius Johnas M. Tayloras bandė atsukti laiką atgal: pagal kiekvienos lervos ilgį ir nuo vandens temperatūros priklausantį augimo greitį apskaičiavo tikėtiną išsiritimo laiką.
2024 m. sugautų lervų apskaičiuotos datos telkėsi rudenį, daugiausia apie rugsėjo pabaigą ir spalį. 2023 m. mėginio lervos buvo jaunesnės - didelė dalis jų pagal modelį turėjo išsiristi vėlyvą rudenį ar metų pabaigoje. Tai sunkiai dera su įprastu pavasariniu nerštu, vykstančiu gerokai vėliau.
Ta pati strimelė, bet kitas kalendorius
Baltijos strimelių nereikėtų įsivaizduoti kaip vieno didžiulio vienodų žuvų būrio. Tos pačios rūšies populiacijos gali skirtis neršto laiku, gyvenama aplinka ir prisitaikymu prie vietinių sąlygų. Vienos neršia pavasarį, kitos - rudenį.
Rudenį neršiančios strimelės kadaise buvo daug svarbesnė Baltijos dalis nei dabar. Istoriniai duomenys rodo, kad kai kuriose Baltijos žvejybose jos sudarė labai reikšmingą laimikio dalį, tačiau per XX amžių jų reikšmė smarkiai sumažėjo. Nuo praėjusio amžiaus paskutinių dešimtmečių centrinėje Baltijoje jos laikytos tik menka visos strimelių populiacijos dalimi.
Priežasčių nėra vienos. Ankstesni darbai rudeninių strimelių nuosmukį siejo ir su intensyvia žvejyba, ir su sunkesnėmis reprodukcijos sąlygomis. Tačiau šiandien daug svarbiau kitas klausimas - ar jų liko tiek mažai, kad kalbame tik apie pavienius reliktus, ar Baltijoje iš tiesų tebėra gyvybinga rudeninio neršto dalis.
Žodis „sugrįžo“ kol kas būtų per drąsus
Šito tyrimo rezultatai įdomūs būtent todėl, kad autorius jų neperparduoda kaip sensacijos. 84 lervos nėra įrodymas, kad rudeninė strimelė Baltijoje jau atsikūrė. Mėginiai buvo surinkti pasitaikius progai, o ne pagal specialiai šiai populiacijai sukurtą ilgalaikį stebėjimo planą.
Yra ir daugiau neatsakytų dalykų. 2026 m. tyrime nebuvo atlikta genetinė šių konkrečių lervų analizė. Jų kilmė nustatyta pagal apskaičiuotą išsiritimo laiką, o pats autorius pažymi, kad dar tikslesniam amžiui būtų naudinga tirti kasdienius augimo žiedus otolituose.
Dar viena problema - Baltijos vanduo juda. Lerva nebūtinai buvo sugauta ten, kur išsirito. Srovės gali ją nunešti nuo nerštavietės, todėl vien koordinačių žemėlapyje neužtenka pasakyti, kur tiksliai neršia suaugusios rudeninės strimelės.
Bornholmo baseinas jau buvo palikęs panašią užuominą
Stokholmo archipelago radiniai neatsirado visiškai tuščioje vietoje. 2024 m. paskelbtas atskiras tyrimas analizavo ilgametę žuvų lervų stebėseną Bornholmo baseine pietinėje Baltijoje. Duomenys apėmė 2002-2019 metus.
Ten mokslininkai pastebėjo, kad mažiausių rudenį aptinkamų strimelių lervų laikui bėgant daugėjo ir jos pradėjo pasirodyti platesnėje teritorijoje. Šiuo atveju buvo turimas ir daug stipresnis įrodymas - genetiniai tyrimai parodė, kad lervos iš tikrųjų yra rudenį neršiančių strimelių palikuonys.
Dabar turime du skirtingus signalus skirtingose Baltijos vietose. Bornholmo baseine - ilgalaikę stebėjimų seką ir genetiką. Prie Švedijos krantų - dvejus metus iš eilės pavasarį sugautas lervas, kurių apskaičiuotas amžius rodo rudeninį nerštą. Tai vis dar neleidžia suskaičiuoti populiacijos, bet jau sunkiau viską nurašyti vien atsitiktinumui.
Kodėl keli neršto laikai apskritai svarbūs
Jeigu visa rūšies populiacija elgiasi vienodai, ją gali stipriai paveikti viena nesėkminga sąlygų kombinacija. Skirtingu metu neršiančios ir skirtingose vietose gyvenančios grupės tą riziką išskaido. Vieniems metams ar vienam sezonui tapus prastam, kita populiacijos dalis gali susidurti su visai kitomis sąlygomis.
Būtent todėl mokslininkams svarbus ne vien bendras strimelių tonų skaičius. Svarbu ir tai, iš kiek skirtingų populiacijų tas skaičius susideda. Praradus vieną gyvenimo strategiją rūšis gali likti gausi, bet tapti mažiau įvairi ir potencialiai prasčiau pasiruošusi aplinkos pokyčiams.
Dabar reikia rasti ne dar vieną lervą, o atsakymą
Kitas etapas jau daug sunkesnis. Reikia suprasti, kiek rudenį neršiančių strimelių Baltijoje iš tikrųjų yra, kur jos neršia, ar kalbame apie vieną likusią populiaciją, ar kelias atskiras grupes ir kaip jos keičiasi šylant jūrai.
Tam neužteks atsitiktinių mėginių. Tyrimo autorius siūlo sistemingą lervų stebėseną skirtingose vietose ir skirtingu metu, genetinius tyrimus bei tikslesnį jų amžiaus nustatymą. Tik tada bus galima kalbėti ne apie ženklus, o apie realų rudeninės strimelės populiacijos dydį ir kryptį.
Kol kas tai ne sugrįžimo istorija
Galbūt įdomiausia šio radinio dalis yra būtent nežinomybė. Rudenį neršiančios strimelės Baltijoje kadaise buvo įprasta sistemos dalis, vėliau beveik iškrito iš jos, o dabar jų palikuonių ženklai pasirodo daugiau nei vienoje jūros vietoje. Dar per anksti sakyti, kad jos grįžta. Bet jau yra pakankamai priežasčių nustoti elgtis taip, tarsi jų nebebūtų.
Šaltiniai
2026 m. tyrimas - Acta Ichthyologica et Piscatoria
2024 m. Bornholmo baseino tyrimas - ICES Journal of Marine Science