Rask ežerą, tvenkinį ar upę ir peržiūrėk patikrintą žvejybos informaciją.
Agluonėnų tvenkinys atsirado užtvenkus Agluoną - tą pačią upę, nuo kurios kilo ir Agluonėnų kaimo vardas. Šiandien vanduo, parkas ir Lietuvininkų ąžuolynas čia sudaro vieną bendrą erdvę, glaudžiai susijusią su Mažosios Lietuvos krašto atmintimi.
UpėAkmena - 77,1 km ilgio, gana srauni ir vingiuota upė, tekanti per Šiaulių ir Tauragės regionus. Jos kraštovaizdyje išsiskiria riedulingi ruožai, statesni slėnio šlaitai ir natūralios, mažiau urbanizuotos pakrantės.
UpėAkmena-Danė - 68,8 km ilgio upė Klaipėdos regione. Aukštupyje ji siauresnė ir gyvesnės tėkmės, o artėdama prie Klaipėdos palaipsniui platėja, ramėja ir įgauna visai kitokį charakterį.
Akmenos tvenkinys - siauras, išilgai Akmenos upės slėnio nusidriekęs telkinys Paberžės seniūnijoje. Jis plyti visai netoli Akmenos santakos su Širvinta, tarp Maseliškių ir Santakos kaimų, kur vandens pakrantes keičia pievos, krūmynai ir drėgnesnės žemumos.
Alaušų tvenkinys - nedidelis Utenos rajono telkinys, susidaręs patvenkus Alaušos upę į šiaurę nuo Sudeikių. Jį beveik iš visų pusių supa Vyžintų miškas, todėl siauras vandens ruožas čia atrodo tarsi įpjautas į žalią upės slėnį.
UpėAnčia - 70,8 km ilgio upė, tekanti per Šiaulių ir Tauragės regionus. Ji gana vingiuota, vietomis srauni ir akmenuota, o žemiau aukštupio upės slėnis tampa ryškesnis, su statesniais, medžiais ir krūmais apaugusiais krantais.
Ankštakių tvenkinys yra Kretingos rajone, tarp Ankštakių ir Kvecių kaimų, Kiaulupio ruože. Jo krantai daugiausia neaukšti, pietinėje pusėje auga miškelis, o aplink kitas pakrantes vyrauja dirbami laukai ir atviresnės vietos.
Antakalnio II tvenkinys - Nasėvelos upėje įrengtas telkinys Ukmergės rajone, tarp Alionių ir Miliukų apylinkių. Šiaurinėje jo pusėje vanduo remiasi į miškelį, o kitur krantovaizdis atsiveria į pievas ir dirbamus laukus.
UpėApaščia - 93,3 km ilgio upė Panevėžio regione, tekanti per Rokiškio ir Biržų kraštą. Jos aukštupys siauresnis ir dalinai reguliuotas, o žemiau Biržų vaga tampa platesnė, natūralesnė ir ryškiau vingiuoja.
Bakanausko ežeras užima ne įprastą miško duburį, o seną termokarstinę įdubą, susiformavusią tirpstant po smėlio sąnašomis palaidotam ledyno luitui. Vandens pakraščiai ilgainiui apaugo pelkine augalija, todėl ežeras ir Bakanauskų pelkė šiandien sudaro vientisą gamtinę sistemą. Žemyninių kopų ir Kapiniškių miško apsuptą vandens telkinį galima apžvelgti nuo per pelkę vedančio liepto bei prie kranto įrengtos aikštelės.
UpėBartuva - 65,6 km ilgio upė Klaipėdos regione, tekanti per Mosėdžio ir Skuodo kraštą. Jos vaga vietomis siauresnė ir gyvesnė, o žemiau upė platėja, ramėja ir vingiuoja tarp pievų, laukų bei medžiais apaugusių krantų.
Čepkių ežeras (1) - mažas Čepkelių raisto ežeras Varėnos rajone, apsuptas pelkių ir miškų. Jis yra griežtai saugomoje rezervato teritorijoje, kur žvejyba draudžiama, o lankymas ribojamas.
Darbėnų tvenkinys yra vakariniame Darbėnų miestelio pakraštyje, patvenkus Darbos upę. Jo krantai daugiausia žemi, pietinėje ir vakarinėje pusėje apaugę medžiais, o vakaruose prie telkinio prieina Linkių miškas.
UpėDaugyvenė - Mūšos baseino upė Šiaurės Lietuvoje, tekanti per Radviliškio ir Pakruojo kraštą. Tai savitą regiono charakterį turinti upė, kurios aplinkoje susipina atviresni žemės ūkio plotai, gyvenvietės ir ramesni natūralūs ruožai. Daugyvenė įdomi ne tik kaip hidrografinis objektas, bet ir kaip vieta, kur verta žiūrėti į realias upės sąlygas - vandens lygį, sezoniškumą ir prieinamumą skirtinguose ruožuose.
UpėDubysa - viena ryškiausių Lietuvos upių, Nemuno dešinysis intakas, tekantis per Šiaulių, Kelmės ir Raseinių kraštus. Upė išsiskiria giliu, vietomis stačiašlaičiu slėniu, vingiuota vaga ir labai skirtingais ruožais - nuo siauresnio aukštupio iki gerokai platesnės žemupio dalies. Žvejui Dubysa įdomi būtent šia įvairove: konkrečios vietos sąlygos čia gali stipriai skirtis net palyginti nedideliu atstumu.
Aimelis telkšo tarp Bikėnų ir Vitkuškių, visai greta Antalieptės marių, tačiau jo vanduo turi atskirą kelią. Pietiniame gale iš ežero prasideda upelis, leidžiantis Šventosios kryptimi. Rytinė pakrantė ryškiai aukštesnė ir apaugusi mišku, o kitose pusėse krantai žemesni, už jų atsiveria atviresnės kaimų žemės. Nors aplinkui gausu kitų ežerų, Aimelis nėra Kuojinio ar Ažukalnio protakų tęsinys.
Akis - mažas ežeras Verkių regioniniame parke, priklausantis Žaliųjų ežerų grupei. Miško apsuptyje telkšantis vandens plotas yra gerokai kuklesnis už netoliese esantį Balsį, tačiau priklauso tam pačiam ledynų suformuotų dubaklonių kraštovaizdžiui.
Alksnas - Zarasų rajono ežeras prie Vajasiškio, kurio vakariniame krante stovi medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Siaurą ežero duburį iš pietų ir rytų remia Pūslių miškas, o pats vanduo yra natūralios Katišiaus, Vastelio ir Ligajų ežerus jungiančios grandinės dalis.
Antavilio pusdubenis - mažas ežeras Antavilių apylinkėse, įsiterpęs į miškingą šiaurės rytinio Vilniaus pakraščio kraštovaizdį. Nedidelį vandens plotą supa nevienodo aukščio krantai, o jo vardas ir vieta glaudžiai siejasi su gretimų Antavilio ežerų grupe.
Antiniukas - mažas Labanoro girios ežeras, esantis Girutiškio gamtinio rezervato viduje. Jo aplinka priklauso saugomam pelkių, miškų ir nedidelių ežerų kompleksui, kuriame svarbiausia išlikę natūralūs gamtos procesai.
Apidemis, dar vadinamas Epidemiu, telkšo vos keli kilometrai nuo Zarasų, tačiau jo aplinka jau visai kaimiška - pievos, dirbami laukai ir nedideli aplinkiniai kaimai. Žemus krantus šiaurėje ir pietuose keičia pelkėtos juostos, todėl ežero pakraščiai vietomis natūraliai pereina į krūmynais apaugusias šlapynes.
Aukštas Nevardas - mažas Vilniaus rajono ežeras, kurio vardas atsirado ne šiaip sau: vos už kelių dešimčių metrų telkšo Žemas Nevardas, o abu ežerus skiria ryškus reljefo skirtumas. Aukštasis yra įsitaisęs aukštesnėje, sausesnėje vietoje, todėl ši pora - retas atvejis, kai pats vietovardis tiesiogiai paaiškina kraštovaizdį.
Avinuostėlis telkšo Salako miško gilumoje, kur atvirą vandenį beveik iš visų pusių apsupa Aviniuostos pelkė. Krantai žemi, plačiai užmirkę, todėl aiški riba tarp ežero ir sausumos vietomis pereina į šlapią augalijos juostą. Iš šiaurės rytinės dalies prasideda bevardis upelis, kuriuo vanduo nuteka į Ligajus. Netoliese esančios Avinuostos vietovės vardas senesniuose šaltiniuose rašytas Aviniuosta, tad aplink ežerą galima sutikti abi šio vietovardžio formas.
Ažukalnis yra viena iš vietų, kur Gražutės miško ežerai susijungia į aiškų vandens kelią. Iš Kuojinio atkeliavęs bevardis upelis pasiekia pietinę Ažukalnio dalį, o šiaurėje vanduo išteka toliau per mažąjį Pastovį Antalieptės marių kryptimi. Visas ežeras apsuptas miško, tačiau krantai nevienodi - pietuose ir šiaurės vakaruose jie žemesni, užmirkę ir pereina į pelkėtą miško pakraštį.