Karužų ežerėlis

Aprašymas

Prie Karužų ežerėlio yra vieta, kur senasis kelias turėjo prisiglausti visai prie vandens. Važiuojant iš Vartavalakio į istorinį Karužų bajorkaimį ir toliau Nedzingės link, tarp kalvos ir ežero pakrantės susidaro siauras praėjimas, nuo seno vadintas Velnio Vartais. Senieji žemėlapiai ir vietos tyrinėtojų surinkta medžiaga rodo, kad tai ne vėliau sugalvotas turistinis vardas - pavadinimas buvo siejamas būtent su šiuo pakrantės ruožu ir per jį ėjusiu keliu.

Tas kelias padeda suprasti ir paties ežero vietą. Karužų gyvenvietė yra prie šiaurinės jo dalies, rytinėje pusėje prasideda Vartavalakio ir Dubaklonio kryptys, o vakarinę bei pietinę pakrantę užima Karužų miškas. Tarp medžių ir vandens kai kur lieka siauresnė pakrantės juosta, tuo tarpu prie kaimo pusės daugiau atvirų pievų ir laukų. Ežerėlis dėl to nėra vienodai uždaras mišku iš visų pusių: viena jo pusė aiškiai priklauso senajai gyvenamai ir kelių aplinkai, kita pereina į miško masyvą.

Krantai čia daug kur kyla gana staigiai. Tai ypač gerai paaiškina Velnio Vartų vietą - senajam keliui reikėjo pereiti tarp aukštesnės sausumos ir paties ežero. Vietos pasakojimuose išliko prisiminimas, kad Pirmojo pasaulinio karo metais per šią vietą Nedzingės kryptimi traukę kareiviai susidūrė su šlapia perėja ir statė medinį tiltą. Pasakojama, kad persikėlę jį sunaikino, o medinių polių liekanos dar kurį laiką buvo matomos. Tai vietos atminties pasakojimas, tačiau pati Velnio Vartų vieta prie ežero yra dokumentuota.

Karužų ežerėlis turi ir kitą aiškų ryšį su aplinka - iš jo vanduo keliauja toliau. Pietvakarinėje dalyje prasideda ištekantis upelis, kuris beveik iš karto patenka į žemiau esantį Karužų tvenkinį. Tvenkinys atsirado užtvenkus tą pačią vandens vagą, todėl abu telkiniai žemėlapyje atrodo lyg tęsinys, nors jų kilmė skirtinga. Viršuje lieka natūralus ežeras, žemiau - žmogaus suformuotas tvenkinys. Toliau vanduo pasiekia Amarnios sistemą ir per ją juda Merkio link.

Ši vandens grandinė paaiškina, kodėl Karužų ežerėlio pietinis galas skiriasi nuo kaimo pusės. Prie šiaurinės pakrantės daugiau sodybų, laukų ir senojo kelio ženklų, o pietuose vanduo pereina į miškingesnį ruožą ir ištekėjimo vietą. Karužų miškas čia prieina arti vandens, todėl ežero kraštovaizdis pamažu keičiasi iš atviresnio kaimo pakraščio į uždaresnę miško aplinką.

Karužų vardas aplink ežerą išlikęs ne vien gyvenvietės pavadinime. Juo vadinamas ir miškas, ežeras bei žemiau esantis tvenkinys. Senasis kelias tarp Vartavalakio, Karužų ir Nedzingės taip pat liko vietos struktūros dalimi. Ties Velnio Vartais jis vis dar eina tuo pačiu siauru pakraščio ruožu, kuriame kalva priartėja prie ežero.