Šventelės tvenkinys

Aprašymas

Dabartinio Šventelės tvenkinio vieta vandeniui sulaikyti buvo naudojama dar iki hidroelektrinės atsiradimo. Prie Šventelės čia stovėjo vandens malūnas, o iš senosios sistemos buvo likusi dalis užtvankos. Kai šio amžiaus pradžioje imtasi mažosios hidroelektrinės projekto, pasirinkta ne nauja upės vieta - buvo atkurta ankstesnė patvanka ir buvusio malūno tvenkinys. Vėliau prie užtvankos įrengta Šventelės hidroelektrinė.

Dėl to šio telkinio istorija turi du aiškius etapus. Pirmasis priklauso senajam vandens malūnui, kai upės srovė buvo naudojama mechaniniam darbui. Antrasis prasidėjo atkūrus patvanką jau elektros gamybai. Dabartinė žemių užtvanka, vandens pralaida ir hidroelektrinės statiniai atsirado kartu su atnaujintu tvenkiniu, tačiau pati vieta vandens jėgai naudoti liko ta pati.

Tvenkinys išsidriekęs siauru Šventelės-Dėmės slėniu. Pietinėje pusėje krantas kyla aukščiau, o rytinis galas tampa vis šlapesnis ir pereina į užpelkėjusią upės aplinką. Aplink vandens telkinį prieina Šventelės ir Veikūnų miškai. Tarp medžiais apaugusių krantų yra nedidelė sala, su pietine pakrante sujungta tilteliu. Ši detalė telkinį išskiria iš daugelio nedidelių techninių tvenkinių, kurių vandens plotas paprastai lieka visiškai atviras.

Vakarinis galas jau kitoks. Čia yra Vitalinos kaimas, o visai greta tvenkinio praeina geležinkelis. Ta pati vieta susijusi ir su hidroelektrine - jos adresas priskiriamas Vitalinai. Todėl vakarinėje tvenkinio pusėje susitelkia daugiausia žmogaus pakeisto kraštovaizdžio: užtvanka, elektrinės statiniai, geležinkelis ir kaimo aplinka. Tolstant į rytus jų greitai mažėja, o vanduo pereina į miško bei šlapynės apsuptą slėnį.

Šventelė-Dėmė iki tvenkinio jau būna surinkusi kelių ežerų vandenį. Tarp jų yra ir Šventas - didesnis ežeras į rytus nuo tvenkinio, per kurį teka tas pats vandentakis. Iš tvenkinio upė toliau keliauja vakarų kryptimi ir pasiekia Žeimeną. Taigi čia sulaikomas ne atskiro šaltinio ar griovio vanduo, o natūralaus ežerų ir upės kelio dalis.

Toks ryšys buvo svarbus ir senajam malūnui. Upė turėjo pastovesnį vandens tiekimą iš aukščiau esančių ežerų, o siauresnė slėnio vieta tiko patvankai. Kai vėliau nuspręsta atkurti hidroenergetikos naudojimą, senosios malūno vietos nereikėjo ieškoti iš naujo - dalinai išlikusi užtvanka tebebuvo aiškus ankstesnio vandens naudojimo pėdsakas.

Šiandien tvenkinio forma vis dar gana tiksliai seka tą pačią slėnio logiką. Rytuose Šventelė ateina per drėgną miško pakraštį, vanduo išsiplečia tarp aukštesnio pietinio kranto ir šiaurinių miškų, o vakaruose telkinys baigiasi ties Vitalina ir buvusio malūno vietoje atkurta užtvanka. Ten, kur kadaise vandens srovė suko malūno mechanizmus, dabar stovi hidroelektrinės statiniai.