Buveinės
Vidutinės ir didelės sraunios upės su žvyro, akmenų ar kitu kietu dugnu, natūraliomis rėvomis ir geru deguonies režimu.
Tipinės buveinės - sraunios vidutinių ir didesnių upių atkarpos, rėvos, žvyro ir akmenų plokštumos bei gilesnės vietos greta sraunumų.
Biologinis sezoniškumas
Pavasarį svarbi neršto migracija, šiltuoju sezonu aktyvus maitinimasis, o žiemą žuvys telkiasi gilesnėse vietose. Ši informacija yra biologinė, ne žvejybos kalendorius.
Būrinė, upėje migruojanti žuvis. Suaugę individai laikosi tekančio vandens zonose, o žiemoti gali telktis gilesnėse ir ramesnėse upių vietose.
Kaip atpažinti
Pailgas sidabriškas kūnas, išsikišęs snukis ir aiškiai apatinė, beveik tiesi plyšio formos burna su kietu kraštu. Burnos sandara pritaikyta nuo kieto substrato nugramdyti dumblius ir diatomėjas.
Kuo minta
Suaugę daugiausia nugramdo nuo akmenų bentosinius dumblius ir diatomėjas, taip pat renka detritą; jaunikliai didesnę dalį maisto gauna iš smulkių bestuburių.
Nerštas
Pavasarį migruoja į seklokus sraunius neršto ruožus su žvyro ar akmenų dugnu; natūralios migracijos galimybės ir neužterštos nerštavietės rūšiai ypač svarbios.
Dydis
SRIS nurodo, kad skersasnukiai lytiškai subręsta maždaug 4-5 metų, dažnai būdami apie 20-25 cm ilgio; suaugę individai gali būti didesni.
Apsauga ir retumas
SRIS skersasnukį nurodo aktualiuose Lietuvos saugomų rūšių ir griežtai saugomų rūšių sąrašuose; 2021 m. Raudonojoje knygoje rūšis įvertinta kaip kritiškai grėsmingos būklės (CR). Pagrindinės grėsmės - užtvankos, migracijos barjerai, upių vagų pertvarkymas, buveinių nykimas ir tarša.
Svarbios taisyklės
Skersasnukis Lietuvoje yra saugoma ir griežtai saugoma rūšis, o Mėgėjų žvejybos taisyklėse jo gaudymas draudžiamas. Teisiniam vertinimui visada vadovaujamasi naujausia oficialia taisyklių redakcija.