Kur gyvena ir laikosi
Didelės upės ir jų intakai, dažniausiai gilesnė srovės vaga. Pirmenybę teikia deguonimi turtingam vandeniui ir žvirgždo, akmenų ar smėlio-žvirgždo dugnui.
Vagos duobės, sraunūs gilesni ruožai, žvirgždo ir akmenų plotai. Pavasarį juda aukštyn nerštui, žiemą susitelkia gilesnėse žiemojimo vietose.
Biologinis sezoniškumas
Pavasarį natūraliuose arealuose sterlės kyla upėmis į nerštavietes. Vasarą daugiausia maitinasi upės dugne, o rudenį traukia į gilesnes žiemojimo duobes.
Dugnui artima upinė žuvis, galinti atlikti ilgesnes migracijas upės sistemos viduje. Žiemą telkiasi grupėmis giliuose ruožuose ir būna mažai aktyvi.
Kaip atpažinti
Pailgas kūnas su penkiomis kaulinių skydelių eilėmis. Snukis siauras ir smailus, prieš apatinę burną - keturi ūsai, jų kraštai gali būti kutuoti. Apatinė lūpa per vidurį pertraukta. Sterlė paprastai mažesnė už daugumą kitų eršketų.
Kuo minta
Dugno bestuburiai, ypač vabzdžių lervos, smulkūs vėžiagyviai ir moliuskai; gali ėsti žuvų ikrus, lervas ar labai smulkias žuvis.
Nerštas
Neršia pavasarį stiprios srovės ruožuose ant švaraus žvirgždo ar akmenų. Lipnūs ikrai paskleidžiami ant dugno substrato.
Dydis ir svoris
VLE nurodo iki maždaug 100 cm ir 10 kg, nors dažni individai natūraliame areale būna 30-60 cm ir 0,5-2 kg. Tai mažesnė eršketinė rūšis.
Apsauga ir retumas
Lietuvoje sterlė yra introdukuota, tačiau istoriniai įveisimo bandymai nesukūrė stabilios laukinės populiacijos. Tarptautiniu mastu daugelyje natūralaus arealo vietų jos ištekliai sumažėję, todėl rūšis valdoma ir saugoma skirtingais režimais.
Svarbios taisyklės
Viešame Lietuvos telkinyje sugavus eršketinę žuvį nereikėtų automatiškai manyti, kad tai sterlė. Pirmiausia būtina patikimai identifikuoti rūšį ir vadovautis aktualiomis žvejybos bei saugomų rūšių taisyklėmis.