Paimk lyną į rankas ir iškart suprasi, iš kur kilo legenda. Jis slidus kaip muilas, padengtas storu gleivių sluoksniu, o jo žvynai tokie smulkūs, kad beveik nematomi. Seniau žvejai iš to padarė gražią išvadą: jei lynas toks gleivėtas, vadinasi, jo gleivės turi ypatingą galią.
Taip gimė viena ilgiausiai gyvuojančių žvejų legendų. Lynas esąs žuvų gydytojas: sergančios ar sužeistos žuvys plaukia prie jo ir trinasi į jo šonus, o gleivės užgydo jų žaizdas. Net lydeka, sako legenda, lyno neliečia, nes žino, kad jis gali jai pačiai prireikti.
Iš kur ši legenda
Lyno, kaip žuvų gydytojo, vardas žinomas jau kelis šimtus metų. Jis aprašytas ir XVII a. išleistoje garsioje žvejybos knygoje, kurią žvejai skaito iki šiol. Ten rašoma, kad lynas yra žuvų gydytojas, o lydeka, kad ir kokia alkana, jo neėda.
Tuo metu žmonės dažnai aiškino gamtą pagal tai, ką matė. Lynas gyvena ramiuose, užžėlusiuose vandenyse, ištveria tai, ko kitos žuvys neištveria, ir yra apsitraukęs gleivėmis, todėl jam priskirtos gydančios galios. Ta pati legenda vienaip ar kitaip pasakojama įvairiose šalyse, kur gyvena lynai.
Kas tiesa apie lyno gleives
Gleivės yra kiekvienos žuvies pirmoji apsauga. Jose yra medžiagų, kurios stabdo bakterijų, grybelių ir parazitų dauginimąsi, todėl žuvies oda be gleivių greitai pradeda sirgti. Lynas tokių gleivių turi daugiau nei dauguma mūsų žuvų, ir tai jam padeda išgyventi šiltame, mažai deguonies turinčiame vandenyje, kuriame kitos žuvys silpsta.
Bet nėra įrodymų, kad lyno gleivės gydytų kitas žuvis. Gleivės saugo tą žuvį, kuri jas išskiria, o ne kaimynus. Žuvys tikrai trinasi į dugną, akmenis ar augalus, kai jas vargina parazitai, bet ieškoti būtent lyno jos neplaukia.
O ar tikrai lydeka lyno neliečia?
Ne. Lydeka griebia beveik bet kokią tinkamo dydžio žuvį, ir lynas nėra išimtis. Patikimų įrodymų, kad lydeka jo vengtų, nėra. Gali būti, kad legenda gimė iš to, jog lynas laikosi tankiose žolėse ir dugne, kur jį sunkiau užklupti, o stambus lynas lydekai paprasčiausiai per didelis.
Kuo lynas tikrai išskirtinis
- Jis ištveria labai mažai deguonies turintį vandenį, kuriame daugelis kitų žuvų uždustų.
- Jo akys mažos, raudonos ar oranžinės, o žvynai tokie smulkūs, kad oda atrodo lygi.
- Patinus nuo patelių galima atskirti pagal pilvo pelekus: patinų jie didesni, išlenkti, šaukšto formos.
- Jis maitinasi daugiausia dugne, dažnai sutemus ir auštant, ėda lervas, moliuskus ir kitus smulkius gyvūnus. Kur jis rausiasi, į paviršių kyla smulkūs burbuliukai.
- Neršia vasarą, kai vanduo gerai sušyla, ikrus deda ant augalų seklumose.
Kur ir kaip jį sugauti
Lynas mėgsta ramius, šiltus, užžėlusius vandenis: ežerų įlankas su lelijomis ir nendrėmis, tvenkinius, lėtas upių atkarpas su dumblėtu dugnu. Aktyviausias jis vasarą, ypač ankstų rytą ir vakare, kai vanduo šiltas, o krantas tylus.
Geriausi masalai yra sliekai, musės lervos ir kukurūzų grūdai. Lynas ima atsargiai: plūdė dažnai pirmiausia sujuda, kiek pasistumia ir tik tada lėtai nueina į šoną. Kirsti verta ne iš karto, o tada, kai plūdė užtikrintai juda. Kadangi lynas laikosi žolėse, valas turi būti tvirtesnis nei kuojai, kad užkibusį lyną spėtum ištraukti, kol jis nenulindo į augalus.
Ką legenda reiškia žvejui
Gleivės lynui reikalingos ne mažiau nei kitoms žuvims. Jei ketini lyną paleisti, laikyk jį šlapiomis rankomis, nespausk ir nevoliok ant sausos žolės ar smėlio. Nutrintos gleivės tampa atviru keliu infekcijoms, ir paleista žuvis gali susirgti.
Lynas nėra žuvų gydytojas. Bet jo gleivės, kad ir negydo kaimynų, labai gerai saugo jį patį. Ir būtent dėl to verta su juo elgtis atsargiai.
