Šiltą dieną upėje po medžių šakomis kartais matyti tamsios nugaros tiesiai po vandens paviršiumi. Tai šapalai. Jie laukia, kol srovė atneš ką nors valgomo: nukritusį vabzdį, uogą ar trupinį. Būtent šiuo įpročiu remiasi vienas įdomiausių ir labiausiai vizualių žvejybos būdų: duonos pluta, plūduriuojanti paviršiumi.
Kodėl šapalas ima nuo paviršiaus
Šapalas ėda beveik viską. Jauni šapalai minta įvairiais vandens ir sausumos gyvūnais, o suaugę ėda vėžiagyvius, smulkias žuvis, kirminus, vabzdžių lervas ir net uogas, nukritusias nuo virš vandens pasvirusių krūmų ir medžių. Jie dažnai laikosi didelėmis grupėmis prie paviršiaus ir vengia atviros vietos, rinkdamiesi šešėlį po šakomis, prie krūmų ir šaknų.
Svarbiausia savybė, kurią turi žinoti žvejas: smulkus šapalas sugaunamas lengvai, o stambus tampa labai atsargus ir išsigąsta menkiausio triukšmo ar judesio ant kranto. Todėl šiam būdui reikia ne tik duonos, bet ir kantrybės.
Kur jo ieškoti
- Upių atkarpos su lėta ar vidutine srove, kur srovė neša maistą prie kranto.
- Po medžiais ir krūmais, kurių šakos svyra virš vandens.
- Prie šaknų, išgraužtų krantų ir nuskendusių medžių.
- Ramūs kanalai ir ežerų vietos prie įtekančių upelių.
Prieš užmesdamas pastovėk atokiau nuo kranto ir pažiūrėk. Šiltą dieną šapalus dažnai galima pamatyti tiesiog akimis, ypač su poliarizuotais akiniais.
Jaukinimas srove
- Paimk riekę ar dvi baltos duonos su pluta ir suplėšyk į kelis nykščio dydžio gabalėlius.
- Gabalėlius po vieną paleisk vandenin aukščiau tos vietos, kur stovi šapalai, kad srovė juos nuneštų pro žuvis.
- Stebėk. Jei šapalai pradeda kilti ir griebti duoną, jie pasiruošę. Jei jie tik apžiūri ir nusisuka, palauk ir pabandyk vėliau ar kitoje vietoje.
- Kai keli gabalėliai iš eilės paimti, metas užmesti masalą tuo pačiu keliu.
Svarbiausia nepersistengti. Kelių gabalėlių užtenka, kad šapalai įsidrąsintų, o per daug duonos juos greitai pasotina.
Sistema ir užvėrimas
Paprasčiausia sistema yra be plūdės ir be svarelių: pagrindinis valas, kabliukas ir duonos pluta. Kabliukas turi būti tvirtas, bet ne per didelis, pavyzdžiui, Nr. 8 ar 10. Plutos gabalėlis, maždaug degtukų dėžutės dydžio, užveriamas taip, kad kabliukas įeitų iš minkštosios pusės ir išlįstų per plutą. Pluta laiko kabliuką, o minkštimas greitai prisigeria vandens ir tampa natūralus.
Jei reikia toliau užmesti ar srovė stipri, galima naudoti specialią plūduriuojančią plūdę, vadinamą kontroleriu. Ji duoda svorio metimui ir padeda matyti, kur yra masalas, bet masalą palieka paviršiuje.
Leisk masalui plaukti laisvai su srove ir ištiesk valą taip, kad jis neplūduriuotų lanku prieš masalą. Šapalai dažnai išsigąsta, kai pirma pro juos praplaukia valas.
Kada kirsti
Šapalas dažnai pirmiausia apžiūri duoną, kelis kartus ją paliečia ar stumteli. Tikras kibimas būna tada, kai pluta dingsta po vandeniu. Palauk akimirką, kol pajusi, kad valas pradeda trauktis, ir tik tada kirsk ramiai, bet užtikrintai. Kirtus per anksti, kai pluta dar tik sujudinta, ištrauksi tuščią kabliuką ir išgąsdinsi visą būrį.
Užkibęs šapalas iškart neria į šakas ar šaknis, todėl pirmas kelias sekundes jį reikia atitraukti nuo kliūčių. Po to kova būna atviresnė.
Dažni klausimai
Kokia duona geriausia?
Ar šapalas ima duoną ir žiemą?
Ką daryti, jei šapalai tik apžiūri duoną ir nusisuka?
Šaltiniai
Šapalas (Squalius cephalus): biologija ir mityba (Wikipedia)
