ežeras Kuojinis (1)

Aprašymas

Zarasų krašte Kuojinio vardas nėra unikalus, todėl vien pavadinimo šiam ežerui atpažinti neužtenka. Šitas Kuojinis yra Degučių pusėje, tarp Zarkiškių ir Vitkuškių. Jo rytinė pakrantė atsiremia į Gražutės mišką, o kitos pusės gerokai atviresnės - pietuose ir šiaurės vakaruose prie vandens prieina pievos. Dėl tokios padėties ežeras nėra visiškai uždaras miško telkinys, nors medžiai didelėje pakrantės dalyje auga visai arti vandens.

Zarkiškių ir Vitkuškių pusė ežerui suteikia visai kitą vaizdą nei rytinis krantas. Čia tarp medžių atsiranda atviresnių plotų, pievų ir sodybų aplinka. Miškas nesudaro vientiso žiedo aplink visą ežerą. Kuojinis stovi ties riba, kur Gražutės girios kraštovaizdis pereina į seniau gyvenamas ir ūkiškai naudotas žemes.

Tą ribą dar aiškiau parodo visai šalia esantis Glušokas. Jis telkšo Zarkiškių pusėje, tarp medžių, tačiau neturi paviršinio ištekėjimo. Kuojinis elgiasi kitaip. Jo šiaurės rytiniame gale prasideda bevardis upelis, tekantis į Ažukalnį. Dvi gretimos vandens įdubos todėl priklauso tam pačiam ežeringam kraštovaizdžiui, bet vanduo jose juda skirtingai.

Ažukalnyje Kuojinio vandens kelias nesibaigia. Iš šio miškingo ežero kitas upelis leidžiasi Antalieptės marių kryptimi. Žemėlapyje tai atrodo kaip trumpa nedidelių ežerų ir siaurų protakų seka, būdinga Gražutės apylinkėms. Kuojinis joje užima aukščiau esančią vietą: vanduo iš ežero palieka atviresnę Zarkiškių ir Vitkuškių aplinką, pereina į labiau miško apsuptą Ažukalnį ir tik po to pasiekia didžiąją Šventosios vandens sistemą.

Gražutės miškas šioje vietoje nėra tik pavadinimas žemėlapyje. Kuojinis minimas tarp pačiame miško masyve ir jo pakraščiuose esančių ežerų. Reljefas aplinkui kalvotas, tarp aukštesnių vietų pasitaiko šlapių įdubų ir mažų pelkėtų plotų. Prie Kuojinio tai jaučiama nevienodai: rytinis krantas miškingesnis, o pietinė ir šiaurės vakarinė pusės atsiveria į pievas.

Visa ši teritorija patenka į Gražutės regioninį parką. Parkas saugo Šventosios aukštupio ežeryną ir didelius Gražutės miško plotus, todėl Kuojinio vieta svarbi ne kaip atskiras izoliuotas vandens lopas, o kaip tos ežeringos sistemos dalis. Vis dėlto pats ežeras nėra pasislėpęs giliai girioje - Zarkiškių ir Vitkuškių kaimų artumas išlaiko aiškų žmogaus gyvenamos aplinkos sluoksnį.

Zarkiškių apylinkėse tas sluoksnis gerokai senesnis už dabartines sodybas. Kaimo teritorijoje saugomi Degučių pilkapio ir pilkapyno objektai. Jie nėra paties Kuojinio istorijos pradžia ir ežero kilmės nepaaiškina, tačiau primena, kad šios miškų ir ežerų apylinkės žmonėms buvo pažįstamos dar gerokai prieš susiformuojant šiandieniniam kaimų vaizdui.

Kuojinio šiaurės rytinis galas visą vietos sandarą užbaigia paprastai. Tarp medžiais apaugusių krantų vanduo susiaurėja ir palieka ežerą bevardžiu upeliu. Toliau jau prasideda kelias į Ažukalnį - kitą Gražutės miško ežerą, kuriame Kuojinio vanduo tampa platesnės Antalieptės marių sistemos dalimi.