Gulbinų tvenkinys

Aprašymas

Gulbinų tvenkinio aplinka šiandien atrodo tarsi kelių skirtingų Vilniaus priemiesčio sluoksnių sandūra. Vakarinėje pusėje beveik palei krantą eina Vilniaus-Utenos kelias, rytinėje ir šiaurinėje pusėse dar išlikę pievų bei kaimiškesnio kraštovaizdžio plotai, o netoliese prasideda Jadvygiškės ir Raudondvaris. Vanduo čia nepaslėptas giliame miške - tvenkinys gyvena greta kelių, sodybų ir senų kaimų.

Telkinys įrengtas 1978 metais patvenkus nedidelį Riešės intaką. Todėl jis siauras ir pailgas, labiau primenantis išplatėjusią upelio vagą nei atskirą ežero duburį. Aukščiau prieš srovę, vos už trumpo vandentakio ruožo, telkšo Raudonojo Dvaro ežeras. Abu vandens telkiniai kraštovaizdyje sudaro nedidelę, aiškiai susijusią vandens grandinę.

Raudondvario vardas šiose apylinkėse turi kur kas senesnę istoriją nei pats tvenkinys. Netoliese išlikusi buvusi Raudondvario, dar vadinto Gulbinų Raudondvariu, dvaro sodyba. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas jau XVII-XVIII amžių sandūroje, o jo kompleksas per kelis šimtmečius keitė šeimininkus ir išvaizdą. Iki mūsų dienų išliko dalis senųjų ūkinių pastatų, ponų namas, svirnai, arklidė ir barokinio lobyno pastatas.

Sovietmečiu ši vieta pasikeitė dar kartą - buvusio dvaro teritorijoje veikė Gulbinų tarybinio ūkio centras. Pats tvenkinys atsirado būtent tuo laikotarpiu, todėl šalia senojo dvaro kraštovaizdžio šiandien matomas ir visai kitos epochos palikimas.

Gulbinų tvenkinys nėra vieta, kurią apibrėžtų laukinė gamta ar išskirtinės natūralios pakrantės. Jo įdomumas slypi aplinkoje: kelių šimtmečių dvaro istorija, sovietmečiu patvenktas upelis, greta likęs Raudonojo Dvaro ežeras ir šiandien vis intensyviau urbanizuojamos Vilniaus pašonės susitinka vienoje nedidelėje teritorijoje.