zvejyba24.lt
Žuvis

Grundalas rubuilis

Neogobius melanostomus
IntrodukuotaInvazinėJūrinėGėlavandenė

Grundalas rubuilis, plačiau žinomas kaip juodažiotis grundalas, - invazinė Ponto-Kaspijos žuvis. Lietuvos Baltijos priekrantėje rūšis plačiai išplitusi ir vietomis labai gausi.

Grundalas rubuilis
Iliustracinė nuotrauka, sukurta naudojant AI.
Parengė: Zvejyba24.lt redakcijaAtnaujinta: 2026 m. spalio 6 d.
RŪŠIES APRAŠYMAS

Apie rūšį

Grundalas rubuilis (Neogobius melanostomus) šiandien dažniau vadinamas juodažiočiu grundalu. Tai Ponto-Kaspijos kilmės invazinė rūšis, pirmą kartą Lietuvos Baltijos priekrantėje sugauta 2002 m. Aplinkos ministerija nurodo, kad vėliau ji išplito visoje Lietuvos priekrantėje, ypač akmenuotuose riedulynuose ir rifų buveinėse.

Juodažiotis grundalas gerai prisitaiko ir prie apysūrio, ir prie gėlo vandens. Jis laikosi prie dugno, mėgsta akmenis, kriauklių sankaupas, uostų konstrukcijas, rifus ir augalais apaugusias vietas. Racionas įvairus, tačiau didelę jo dalį dažnai sudaro moliuskai; taip pat valgomi vėžiagyviai, kirmėlės, kiti bestuburiai ir smulkios žuvys. Lietuvos priekrantėje jo gausėjimas siejamas su ryškiais dugno bendrijų pokyčiais, tarp jų - midijų sumažėjimu kai kuriose rifų buveinėse.

Žvejams ši rūšis gerai pažįstama pajūryje, nes aktyviai griebia dugninius gyvūninius masalus. Vis dėlto ją reikia vertinti kaip invazinę rūšį: sugautos gyvos žuvies negalima savavališkai vežti ir paleisti kitame telkinyje. Toks „perkėlimas“ gali paskatinti naują invazijos židinį.

SEZONINIS AKTYVUMAS

Kada ši žuvis aktyvesnė?

Biologinis aktyvumas nėra leidimas žvejoti. Taisyklės →

Kur gyvena ir laikosi

Baltijos jūros priekrantė, Kuršių marios, upių žiotys, uostai ir gėli vandenys. Mėgsta akmenuotą, kriauklėtą ar smėlingą dugną ir priedangas.

Riedulynai, molai, uostų konstrukcijos, rifų plyšiai, akmenų ir kriauklių sankaupos, upių žiotys. Vietose su kietu dugnu gali susitelkti labai gausiai.

Sezonas ir aktyvumas

Neršto sezonas ilgas - jis gali tęstis nuo pavasario iki ankstyvo rudens. Patelės gali neršti pakartotinai, todėl šiltuoju sezonu populiacija greitai pasipildo jaunikliais.

Dugninė, gana teritorinė žuvis. Pilvinių pelekų diskas padeda laikytis ant akmenų ir kitų paviršių. Gerai toleruoja platų temperatūros ir druskingumo diapazoną.

Kaip atpažinti

Stambi galva, dvi nugaros pelekų dalys ir į siurbiamąjį diską suaugę pilviniai pelekai. Pirmajame nugaros peleke dažnai matoma ryški tamsi dėmė. Kūno spalva pilkai, rusvai ar gelsvai marga; neršto metu patinai gali labai patamsėti.

Kuo minta

Įvairūs dugno bestuburiai ir smulkios žuvys; daugelyje populiacijų ypač svarbūs dvigeldžiai moliuskai. Taip pat ėda vėžiagyvius, kirmėles ir kitą zoobentosą.

Ant ko kimba

Sliekai, krevetės ar jų gabalėliai, moliuskų mėsa, žuvies gabalėlis ir kiti gyvūniniai dugniniai masalai. Pajūryje dažnai kimba labai ryžtingai, todėl gali trukdyti gaudant kitas rūšis.

Kada geriausiai kimba?

Šiltuoju metų laiku dažnai aktyvus sekliau prie akmenų ir konstrukcijų. Pajūryje kibimas priklauso nuo bangavimo, vandens temperatūros ir konkrečios vietos.

Žvejybos būdai

Dugninė žvejyba nuo kranto, molų ar kitų teisėtai prieinamų vietų, mažesni kabliukai su gyvūniniu masalu. Invazinės rūšies atveju svarbu laikytis taisyklių dėl sugauto laimikio tvarkymo.

Nerštas

Lipnius ikrus deda ant akmenų, kriauklių, augalų ir kitų kietų paviršių. Patinas saugo dėtį iki išsiritimo. Neršto metu patinai tampa beveik juodi.

Dydis

Registruotas šios rūšies ilgis gali siekti maždaug 35 cm, tačiau Lietuvos priekrantėje dažniausiai sugaunami gerokai mažesni individai.

Apsauga ir retumas

Lietuvoje tai introdukuota invazinė rūšis. Aplinkos ministerija yra aprašiusi jos poveikį Baltijos rifų bendrijoms ir didelį paplitimą Lietuvos priekrantėje.

Svarbios taisyklės

Invazinių rūšių platinimas ir paleidimas į naujus telkinius gali būti draudžiamas. Sugavus juodažiotį grundalą reikia vadovautis naujausia oficialia invazinių rūšių ir mėgėjiškos žvejybos tvarka.