Prakirtus eketę atrodo, kad po ledu viskas sustojo: tamsu, šalta, ramu. Tačiau ežeras po ledu nėra miręs. Jame veikia kitokia fizika nei vasarą, o žuvys turi kelis skirtingus būdus ištverti kelis mėnesius trunkantį laikotarpį be vėjo, beveik be šviesos ir su ribotomis deguonies atsargomis.
Suprasti tai naudinga ne tik iš smalsumo. Tai paaiškina, kodėl žiemą žuvys dažnai laikosi kitose vietose nei vasarą, kodėl jos kimba vangiau ir kodėl kai kuriuose seklesniuose tvenkiniuose pavasarį randama negyvų žuvų.
Kodėl ežeras neužšąla iki dugno
Daugumai medžiagų galioja paprasta taisyklė: kuo šaltesnė, tuo tankesnė. Vanduo yra išimtis. Tankiausias jis būna maždaug 4 °C temperatūroje, o dar labiau atvėsęs vėl tampa lengvesnis. Ledas dar lengvesnis už skystą vandenį, todėl plūduriuoja paviršiuje.
Rudenį ežerui vėstant atšalęs paviršinis vanduo grimzta, kol visas telkinys atvėsta iki maždaug 4 °C. Toliau šąlantis vanduo jau nebegrimzta, lieka viršuje ir galiausiai užšąla. Po ledu susiformuoja atvirkščias sluoksniavimasis nei vasarą: tiesiai po ledu vanduo artimas 0 °C, o gilyn jis truputį šiltėja. Gilesnio ežero dugne žiemą dažnai būna keli laipsniai šilumos.
Ledas veikia kaip dangtis. Jis neleidžia vėjui maišyti vandens ir saugo apatinius sluoksnius nuo šalčio. Todėl net labai šaltą žiemą žuvys gilesniame ežere turi vandens, kuris niekada nenukrenta žemiau nulio. Seklus tvenkinys tokio rezervo turi gerokai mažiau.
Šaltakraujė žuvis žiemą taupo energiją
Žuvies kūno temperatūra beveik prilygsta ją supančio vandens temperatūrai. Atvėsus vandeniui sulėtėja ir visi jos organizme vykstantys procesai: kvėpavimas, širdies darbas, virškinimas, judėjimas. Tai ne liga ir ne silpnybė, o būdas išgyventi. Lėčiau dirbančiam organizmui reikia mažiau maisto ir mažiau deguonies.
Skirtingos rūšys šią būseną išgyvena nevienodai. Ešerys, lydeka, kuoja ar vėgėlė žiemą lieka gana aktyvios ir toliau maitinasi, todėl būtent jas dažniausiai ir gaudo žvejai nuo ledo. Karpis, lynas ar karosai sulėtėja kur kas labiau, dažnai susitelkia gilesnėse vietose ir ilgai beveik nejuda. Ribos tarp šių grupių nėra griežtos: šiltesnė žiema, atlydis ar geresnis deguonies režimas gali pakeisti žuvų aktyvumą.
Žvejui iš to išplaukia paprasta logika. Jei žuvis juda mažiau ir virškina lėčiau, ji retai vaikysis greitai bėgančio masalo ir per dieną suės mažiau. Todėl žiemą masalai paprastai pateikiami lėčiau, o kibimai būna atsargesni ir trumpesni nei šiltuoju metų laiku.
Kodėl žuvys nesušąla
Žuvies kraujas ir kūno skysčiai turi ištirpusių druskų ir kitų medžiagų, todėl jų užšalimo temperatūra yra šiek tiek žemesnė nei gryno vandens, maždaug kelios dešimtosios laipsnio žemiau nulio. Gėlas vanduo po ledu skystas išlieka tik ne žemesnėje kaip 0 °C temperatūroje, todėl žuviai, kuri neliečia paties ledo, sušalti negresia.
Jūrose prie ašigalių gyvena žuvys, turinčios specialių baltymų nuo užšalimo, nes sūrus vanduo ten gali būti šaltesnis nei žuvies kraujo užšalimo taškas. Mūsų gėlųjų vandenų žuvims tokios apsaugos nereikia: pavojų joms kelia ne šaltis, o deguonies trūkumas ir maisto stoka.
Ką žuvys ėda po ledu
Žiemą maisto nedaug, bet jo nėra visai. Vandenyje ir toliau gyvena zooplanktonas, o dumble žiemoja įvairių vabzdžių lervos. Viena svarbiausių grupių yra uodų trūklių lervos, kurias žvejai vadina motyliais. Jos gyvena dumble ištisus metus ir žiemą yra vienas pastoviausių maisto šaltinių dugne besimaitinančioms žuvims.
Todėl nenuostabu, kad poledinėje žvejyboje taip plačiai naudojami smulkūs masalai, imituojantys būtent tokį maistą. Plėšrūnams žiemą svarbiausias grobis lieka smulkios žuvys, kurios taip pat sulėtėja ir lengviau tampa laimikiu.
Deguonis po ledu: atsargos, kurių niekas nebepildo
Vasarą deguonis į vandenį patenka dviem keliais: per paviršių, kai vandenį maišo vėjas, ir iš augalų bei dumblių fotosintezės. Užšalus ežerui pirmasis kelias beveik užsidaro. Lieka tik fotosintezė, o jai reikia šviesos.
Skaidrus ledas šviesą praleidžia neblogai, todėl po juo dumbliai gali toliau gaminti deguonį. Storas sniego sluoksnis ant ledo šviesą beveik sustabdo. Tada deguonis tik naudojamas: jį kvėpuodamos naudoja žuvys ir kiti organizmai, o labiausiai bakterijos, skaidančios rudenį nugrimzdusius augalus ir kitas organines medžiagas. Daugiausia deguonies paprastai sunaudojama prie dugno, kur tų medžiagų yra daugiausia.
Dideliame ir giliame ežere deguonies atsargų paprastai užtenka visai žiemai. Pavojingiausi yra nedideli, seklūs, maisto medžiagų perteklių turintys tvenkiniai ir ežerai su storu dumblo sluoksniu. Ilgai trunkanti žiema su storu sniegu juose gali sumažinti deguonies tiek, kad žuvys pradeda dusti. Toks žiemos dusimas dažniausiai pastebimas tik pavasarį, kai ledas ištirpsta ir prie kranto išplaukia negyvos žuvys.
Svarbu ir tai, koks pats ledas. Ramiu šaltu oru susidaręs ledas būna skaidrus, beveik juodas. Kai ant ledo užsninga, sniegas apsunkina dangą, pro įtrūkimus išsisunkia vanduo ir sušąla į baltą, drumstą sluoksnį. Toks baltas ledas su sniegu šviesos praleidžia daug mažiau nei tokio pat storio skaidrus ledas.
Nedidelių privačių tvenkinių savininkai kai kuriose šalyse sunkiomis žiemomis dalį sniego nuo ledo nuvalo, kad šviesa vėl pasiektų vandenį. JAV Konektikuto valstijos aplinkosaugininkai rekomenduoja nuvalyti bent 30 procentų ploto. Tai ne žvejo, o telkinio šeimininko sprendimas, tačiau jis gerai parodo, kaip stipriai šviesa veikia deguonį po ledu.
| Sąlyga | Poveikis deguoniui po ledu |
|---|---|
| Skaidrus ledas be sniego | Šviesa pasiekia vandenį, dumbliai gali gaminti deguonį |
| Storas sniego sluoksnis | Šviesos beveik nėra, deguonis tik naudojamas |
| Gilus ežeras su dideliu vandens tūriu | Didesnės atsargos, mažesnė žiemos dusimo rizika |
| Seklus tvenkinys su storu dumblu | Mažos atsargos ir didelis skaidymo poreikis |
| Įtekantis upelis ar šaltinis | Nuolat atnešamas deguonies turintis vanduo |
Kai deguonies ima trūkti, žuvys ieško geresnių vietų. Jos gali pasitraukti link įtekančių upelių ir šaltinių, kur ateina šviežias vanduo, arba kilti arčiau ledo, kur deguonies dažnai išlieka daugiau nei prie dugno. Todėl žuvys, susibūrusios vos po ledu ar prie intako, ne visada rodo gerą kibimą. Kartais tai ženklas, kad prie dugno joms jau per mažai deguonies.
Auksinis karosas: žuvis, kuri žiemą gamina alkoholį
Kai kuriuose mažuose tvenkiniuose žiemą deguonies nelieka visai, bet pavasarį juose vis tiek plaukioja karosai. Šią paslaptį mokslininkai aiškinosi dešimtmečius. 2017 m. Norvegijos ir Didžiosios Britanijos tyrėjų grupė žurnale „Scientific Reports“ aprašė, kaip tai veikia genų lygmeniu.
Be deguonies dauguma gyvūnų energiją gauna kaupdami pieno rūgštį, o jos perteklius greitai tampa mirtinas. Auksinio karoso ir jo artimos giminaitės auksinės žuvelės raumenyse veikia papildomas fermentų kelias, kuris pieno rūgštį paverčia etanoliu, tai yra alkoholiu. Etanolis per žiaunas pasišalina į vandenį ir organizme nesikaupia. Tyrėjų duomenimis, taip šios žuvys gali išgyventi be deguonies iki 4-5 mėnesių, o išgyvenimą riboja tik kepenyse sukauptos glikogeno atsargos.
Tyrimas: kaip karosai išgyvena be deguonies (Fagernes ir kt., 2017)
Palyginimui, karpis tokio mechanizmo neturi ir, kaip nurodo tie patys tyrėjai, be deguonies žūva per kelias valandas. Tai paaiškina dažnai žvejų pastebimą dalyką: po sunkios žiemos nedideliame tvenkinyje kitų žuvų beveik nelieka, o karosai išgyvena. Svarbu ir tai, kad toks gebėjimas veikia šaltame vandenyje, kai visų procesų greitis ir taip mažas.
Vėgėlė neršia tada, kai kitos žuvys taupo jėgas
Ne visoms žuvims žiema yra laukimo metas. Vėgėlė, vienintelė gėluose vandenyse gyvenanti menkių giminaitė, yra šaltamėgė ir neršia giliai žiemą, dažniausiai gruodžio-vasario mėnesiais, kai vanduo šalčiausias ir telkiniai būna padengti ledu.
Neršdamos vėgėlės susiburia į grupes, kuriose kelis patinus supa viena ar dvi patelės. Ikrai smulkūs, apie milimetro skersmens, ir vystosi šaltame vandenyje, maždaug 1-7 °C temperatūroje. Priklausomai nuo temperatūros, iki išsiritimo gali praeiti nuo mėnesio iki daugiau nei keturių. Kai šiltėjantis vanduo pavasarį pažadina kitas žuvis, vėgėlių jaunikliai jau būna išsiritę.
Vėgėlės pavyzdys rodo, kad žiemą negalima vertinti vien kaip žuvų sustingimo. Kai kurioms rūšims tai aktyviausias jų gyvenimo laikas.
Kai ledas ištirpsta
Pavasarį ledui ištirpus ežeras vėl atsiveria vėjui. Paviršinis vanduo šyla nuo artimo nuliui iki maždaug 4 °C, tampa tankesnis ir pradeda grimzti, o vėjas maišo visą vandens storymę. Šis pavasarinis persimaišymas per trumpą laiką paskirsto deguonį ir maisto medžiagas po visą ežerą ir užbaigia žiemos sluoksniavimąsi.
Po ilgos žiemos su ribotu maistu žuvys pavasarį palaipsniui atsigauna. Šylant vandeniui spartėja jų medžiagų apykaita, auga maisto poreikis, o daugeliui rūšių artėja nerštas. Pavasarinė žuvų elgsena jau yra atskira tema, bet jos pradžia priklauso nuo to, kaip sėkmingai baigėsi žiema po ledu.
Ką tai reiškia žvejojant nuo ledo
Žinios apie gyvenimą po ledu nepasako, kur konkrečią dieną stovės žuvis, bet padeda suprasti, ko ieškoti ir ko vengti.
- Gilesnės vietos žiemą dažnai šiltesnės už vandenį po ledu, todėl ramios žuvys, ypač karpinės, neretai telkiasi duobėse.
- Seklesniame, dumblėtame telkinyje vėlyvą žiemą prie dugno gali trūkti deguonies. Jei žuvys laikosi aukščiau, verta tikrinti ir viršutinius vandens sluoksnius.
- Įtekantys upeliai ir šaltiniai atneša šviežio vandens, todėl vėlyvą žiemą jie gali traukti žuvis.
- Šaltame vandenyje žuvys juda ir virškina lėčiau, todėl lėtesnis pateikimas ir mažesnė porcija dažnai logiškesni nei vasaros tempas.
- Negyvos žuvys pavasarį prie kranto dažniau rodo žiemos dusimą nei taršą, tačiau jei kartu jaučiamas cheminis kvapas ar matoma plėvelė, apie tai verta pranešti.
Žiema po ledu nėra tuščias laikas tarp dviejų sezonų. Tai atskira būsena su savo fizika ir savo taisyklėmis: vanduo sluoksniuojasi atvirkščiai, deguonis tampa ribotu ištekliumi, o žuvys renkasi tarp energijos taupymo ir aktyvaus gyvenimo. Kai kurios, kaip karosas, net ištveria tai, ką kitos žuvys laikytų mirtina.