Paleidi žuvį nuo delnų, ji mosteli uodega ir dingsta gelmėje. Atrodo, kad istorija baigta geriausiu įmanomu būdu: žuvis gyva, nuplaukė pati, vadinasi, nieko blogo nenutiko. Deja, vien to pamatyti neužtenka.
Žuvis gali nuplaukti net ir po gana sunkaus ištraukimo, ilgesnio laikymo ore ar netinkamo paėmimo. Dalis sugavimo pasekmių nėra matomos iš karto. Todėl gerą paleidimą tiksliau vertinti ne pagal paskutinę sekundę, kai žuvis nuplaukė, o pagal viską, kas su ja vyko nuo patekimo į graibštą iki grįžimo į vandenį.
Paleidimas prasideda dar prieš paimant žuvį į rankas
Didelę dalį to, kas nutiks paleidžiant žuvį, nulemia pasiruošimas. Jei replės užkastos dėžės dugne, telefonas dar kišenėje, o graibštas sausas ir grubus, laikas pradeda bėgti tada, kai žuvis jau labiausiai pavargusi.
Jeigu žinai, kad laimikį paleisi, daug paprasčiau iš anksto turėti po ranka kabliuko išėmimo reples, paruoštą graibštą ir, jei planuoji fotografuoti, telefoną. Viena minutė ieškant įrankio žvejui praeina greitai. Žuviai tuo metu ji gali reikšti papildomą laiką be vandens.
Sausos rankos - smulkmena tik iš pirmo žvilgsnio
Žuvies oda nėra tiesiog žvynų paviršius. Ją dengia gleivių sluoksnis, atliekantis apsauginę funkciją. Sausos rankos, šiurkštus tinklas ar trynimas į sausą paviršių gali dalį šio sluoksnio pašalinti ir pažeisti odą.
Prieš liesdamas žuvį tiesiog sušlapink rankas telkinio vandeniu. Tai užtrunka sekundę. Jeigu naudoji graibštą, paleidžiamai žuviai palankesnis minkštas bemazgis arba gumuotas tinklas nei šiurkštus, į pelekus ir žvynus besikabinantis senas tinklelis.
Žolė atrodo minkšta. Žuviai tai vis tiek nėra vanduo
Pakrantės žolė gali atrodyti kaip minkšta vieta trumpam paguldyti laimikį, tačiau joje būna smėlio, žemių, sausų stiebų ir kitų dalelių. Ant kieto kranto ar valties dugno problema dar akivaizdesnė: besiblaškanti žuvis gali nusitrinti, susižaloti pelekus ar susitrenkti.
Jei žuvį reikia padėti, tam skirtas sudrėkintas kilimėlis ar kitas švarus, šlapias ir žuviai neabrazyvus paviršius yra daug geresnis pasirinkimas. Mažesnę žuvį dažnai apskritai galima atkabinėti laikant virš graibšto ar visai jos neiškeliant iš vandens.
Nuotrauka neturėtų būti ilgiausia žuvies gyvenimo minutė
Dažna situacija: žuvis jau atkabinėta, bet tada prasideda telefono atrakinimas, kameros valymas, kadro ieškojimas ir prašymas draugui fotografuoti dar kartą. Žuvis visą šį laiką tebėra ore.
Vienos universalios sekundžių ribos, kuri visoms rūšims ir visomis sąlygomis atskirtų saugų laikymą nuo pavojingo, nėra. Todėl paprastesnė taisyklė geresnė: ore laikyk tiek trumpai, kiek realiai įmanoma. Jei nori nuotraukos, kamerą paruošk dar prieš pakeldamas žuvį.
Karštą dieną tai ypač svarbu. Tyrimuose matyti, kad aukšta vandens temperatūra ir ilgesnis laikymas ore gali veikti kartu ir stiprinti žuvies patiriamą stresą bei sutrikimus. Tai dar viena priežastis per karščius fotografavimą sutrumpinti iki minimumo.
Didelės žuvies nereikia paversti lagaminu su rankena
Vandenyje žuvies kūną laiko pats vanduo. Iškėlus didesnį laimikį visa jo masė staiga tenka toms vietoms, už kurių jį laikai. Todėl didelės žuvies nereikėtų ilgai kabinti vertikaliai už vieno taško, ypač už žiaunų ar žandikaulio.
Saugesnis principas paprastas: žuvį laikyti horizontaliau ir jos kūną paremti keliuose taškuose. Viena ranka kontroliuoja žuvį prie uodegos ar galinės kūno dalies, kita paremia pilvo sritį. Nespausk stipriau vien todėl, kad žuvis pradėjo muistytis - geriau nuleisti ją atgal į graibštą ar vandenį.
Žiaunos - ne vieta pirštams
Žiaunos yra itin jautrus organas, per kurį vyksta dujų apykaita. Net jeigu didelę žuvį patogu suimti ties žiaunų dangteliu, pirštų kišti į pačias žiaunas nereikėtų. Taip pat verta saugoti akis ir nespausti kūno taip stipriai, kad žuvis tiesiog nebegalėtų muistytis.
Kabliukas giliai - kartais mažiau veiksmų yra geriau
Lengvai lūpoje įstrigusį kabliuką dažniausiai galima išimti greitai. Visai kita situacija, kai kabliukas giliai ryklėje ar jo negalima saugiai pasiekti. Ilgas tampymas, sukinėjimas ir audinių plėšymas gali padaryti daugiau žalos nei pats kabliukas.
Tokiais atvejais bendrose žuvų paleidimo gairėse rekomenduojama neplėšti giliai įstrigusio kabliuko bet kokia kaina, o prireikus nukirpti valą kuo arčiau jo. Konkretus sprendimas vis tiek priklauso nuo to, kur ir kaip žuvis užsikabino, todėl svarbiausia ne aklai vykdyti vieną receptą, o vengti papildomos traumos.
Nuplaukė greitai - nebūtinai atsigavo
Paleista žuvis gali instinktyviai sprukti nuo žmogaus net ir tada, kai jos būklė nėra ideali. Todėl pats faktas, kad ji dingo iš akių, nepasako, kiek streso patyrė ištraukiama, ar nebuvo pažeisti audiniai ir kaip ji elgsis po kelių minučių ar valandų.
Tai nereiškia, kad kiekviena paleista žuvis vėliau žus. Priešingai - tinkamai elgiantis daugybė žuvų sėkmingai išgyvena sugavimą ir paleidimą. Esmė kita: akivaizdus nuplaukimas nėra leidimas nekreipti dėmesio į tai, kas vyko iki jo.
Jeigu žuvis pavargusi, duok jai pačiai parodyti, kada pasiruošusi
Po ilgesnės kovos žuvis gali gulėti ant šono, silpnai judinti pelekus ar iškart nebandyti plaukti. Tokios žuvies nereikia sviesti į priekį tikintis, kad ji „atsigaus pakeliui“. Laikyk ją vandenyje normalioje kūno padėtyje ir suteik laiko atgauti pusiausvyrą.
Upėje žuvį galima atsukti galva prieš ramią srovę, kad vanduo tekėtų per burną ir žiaunas. Stovinčiame vandenyje ją galima labai švelniai pajudinti taip, kad pro žiaunas judėtų vanduo, tačiau nereikia agresyviai stumdyti pirmyn ir atgal. Kai žuvis pati išlaiko pusiausvyrą, stipriau juda pelekais ir bando ištrūkti iš rankų, leisk jai išplaukti savo jėgomis.
Geras paleidimas dažniausiai atrodo visai neįspūdingai
Jame nėra penkių skirtingų nuotraukų, ilgo pozavimo ar žuvies mėtymo iš vienos rankos į kitą. Šlapios rankos, paruoštos replės, keli tikslūs judesiai, trumpa nuotrauka, kūno atrama ir ramus grąžinimas į vandenį - dažniausiai tiek ir reikia. Geriausias ženklas yra ne vien gražiai nuplaukusi žuvis, o tai, kad iki tos akimirkos padarei kuo mažiau dalykų, galinčių jai pakenkti.