Feederio viršūnėlė retai būna visiškai rami. Papūtė vėjas - ji krustelėjo. Srovė stipriau prispaudė valą - palinko. Pro šalį nuplaukė žolės kuokštas - prasidėjo trūkčiojimai. Tada ateina dar vienas judesys ir jau nebeaišku: čia pagaliau žuvis ar dar vienas klaidingas signalas?
Geras feederio žvejys nebando pasiekti, kad viršūnėlė stovėtų kaip įkalta. Svarbiau suprasti jos įprastą judėjimą tomis konkrečiomis sąlygomis. Tik tada matosi, kada kažkas pasikeitė.
Pirmiausia reikia pamatyti ne kibimą, o „foną“
Po užmetimo palauk, kol šėryklėlė pasieks dugną, surink perteklinį valo laisvumą ir įtempk sistemą tiek, kad viršūnėlėje atsirastų aiškus, bet ne perdėtas pradinis linkis. Dabar kelias akimirkas nieko nekeisk.
Jeigu pučia vėjas, viršūnėlė gali lengvai pulsuoti. Srovėje ji gali būti nuolat palenkta ir šiek tiek virpėti. Tas pasikartojantis judėjimas ir yra tavo atskaitos taškas. Įdomus tampa ne kiekvienas krustelėjimas, o judesys, kuris iš šio ritmo iškrenta.
Vėjas dažnai tampo ne viršūnėlę, o valą
Šoninis vėjas pagauna tarp meškerės ir vandens likusį valą. Susidaro lankas, kuris su kiekvienu stipresniu gūsiu tai įsitempia, tai atsileidžia. Viršūnėlėje tai gali atrodyti labai panašiai į smulkius kibimus.
Vėjo sukeltas judėjimas dažnai turi ryšį su tuo, ką pats matai vandens paviršiuje ir jauti veidu: atėjo gūsis - viršūnėlė sujudėjo, nurimo - grįžo. Jei kiekvienas „kibimas“ sutampa su vėjo pliūpsniu, žuvies čia ieškoti dar anksti.
Srovė turi savo signalą - ir kartais pajudina net šėryklėlę
Upėje valą nuolat spaudžia vanduo. Normalu, kad viršūnėlė būna labiau apkrauta nei stovinčiame vandenyje. Problema prasideda tada, kai srovė jau ne tik lenkia valą, bet ir po truputį stumia šėryklėlę dugnu.
Tada gali pamatyti keistą ciklą: viršūnėlė lėtai vis labiau linksta, staiga atsileidžia, vėl pradeda linkti. Tai nebūtinai žuvis. Šėryklėlė galėjo pajudėti keliasdešimt centimetrų, vėl užsikabinti už dugno ir iš naujo įtempti sistemą. Tokiu atveju verta spręsti pačios šėryklėlės laikymąsi, o ne kirsti į kiekvieną atsileidimą.
| Ką matai | Kas gali tai sukelti | Ką patikrinti |
|---|---|---|
| Smulkūs pasikartojantys virpesiai | Vėjas arba srovė | Ar judesys sutampa su gūsiais ir vandens ritmu |
| Viršūnėlė lėtai vis labiau lenkiasi ir staiga atsileidžia | Šėryklėlę stumia srovė | Ar pakanka šėryklėlės svorio ir ar ji stabiliai laikosi dugne |
| Trumpi pavieniai stukstelėjimai | Žuvies kontaktas su valu, šėryklėle arba masalu | Ar signalas vystosi toliau |
| Viršūnėlė ryškiai linksta ir judesys tęsiasi | Galimas kibimas | Stebėk, ar signalas vystosi, o ne iškart dingsta |
| Viršūnėlė staiga atsitiesia, valas atsipalaiduoja | Galimas drop-back kibimas | Stebėk ir patį valą - ar jis staigiai neprarado įtampos |
| Chaotiški judesiai, kurie po truputį stiprėja | Ant valo užsikabinusi žolė ar šiukšlės | Ištrauk sistemą ir apžiūrėk valą |
Žolė ant valo gali „kibti“ kelias minutes
Tekančiame vandenyje tai viena klastingesnių situacijų. Ant valo užsikabina žolės stiebas, lapas ar kita plaukianti šiukšlė. Srovė ją spaudžia, ji keliauja valu arba kaupia dar daugiau augmenijos, o viršūnėlė pradeda gyventi savo gyvenimą.
Tokie signalai dažnai nėra vienas švarus truktelėjimas. Įtampa pamažu didėja, atsiranda nereguliarūs virpesiai, kartais viskas trumpam nurimsta ir vėl prasideda. Jei vietoje daug plaukiančių šiukšlių ir viršūnėlė staiga tapo neįprastai nerami, paprasčiausias atsakymas kartais yra tiesiog ištraukti sistemą.
Kibimas nebūtinai lenkia viršūnėlę į priekį
Vienas signalas ypač dažnai supainiojamas su „nieko neįvyko“. Viršūnėlė buvo palenkta, o tada staiga atsitiesė ir valas suminkštėjo. Tai vadinamasis drop-back kibimas.
Taip gali nutikti, kai žuvis paima masalą ir pajuda žvejo kryptimi arba pajudina šėryklėlę taip, kad anksčiau įtemptas valas praranda įtampą. Vietoje laukto stipraus lenkimo gauni priešingą vaizdą - viršūnėlė grįžta atgal. Todėl feederiu verta stebėti ne tik pačią viršūnėlę, bet ir valą prie jos.
Minkštesnė viršūnėlė nėra automatiškai geresnė
Labai minkšta viršūnėlė ramiame vandenyje gali puikiai parodyti subtilų kontaktą. Ta pati viršūnėlė stiprioje srovėje gali būti beveik sulenkta iki galo dar nė vienai žuviai nepalietus masalo. Tada jai paprasčiausiai nebelieka normalaus darbinio diapazono.
Kietesnė viršūnėlė savo ruožtu padeda susitvarkyti su stipresne srove, vandens trauka, vėju ar tolimesniu metimu, tačiau pernelyg kieta ramiomis sąlygomis gali paslėpti smulkesnius signalus. Viršūnėlės pasirinkimas yra sąlygų, o ne vien gaudomos žuvies dydžio klausimas.
Kartais užtenka pakeisti meškerės kampą
Kuo daugiau valo palieki ten, kur jį gali spausti šoninis vėjas, tuo daugiau pašalinių judesių perduodama viršūnėlei. Stovinčiame vandenyje per stiprų šoninį vėją gali padėti meškerės viršūnę laikyti arčiau vandens ir sumažinti ore kabančio valo kiekį.
Upėje sprendimas nebūtinai toks pats. Kartais meškerę naudinga laikyti aukščiau, kad mažiau valo patektų į stiprią artimo kranto srovę. Vieno universalaus kampo nėra - meškerės padėtimi bandai sumažinti tą jėgą, kuri tuo metu labiausiai trukdo skaityti sistemą.
Kai jau nebesupranti, kas vyksta - pradėk iš naujo
- Ištrauk sistemą ir patikrink, ar ant valo nėra žolės, lapų ar kitų šiukšlių
- Užmesk dar kartą į tą pačią vietą
- Palauk, kol šėryklėlė stabiliai pasieks dugną
- Surink perteklinį valo laisvumą ir nustatyk normalų pradinį viršūnėlės linkį
- Kelias akimirkas tik stebėk, kaip viršūnėlę veikia vėjas ir srovė
- Jei ją nuolat per stipriai apkrauna sąlygos, pakeisk viršūnėlę arba šėryklėlės svorį
- Pakeisk meškerės kampą, jei matosi, kad didžiausią problemą sukelia vėjas ar srovė į valą
- Tik tada pradėk vertinti judesius kaip galimus kibimus
Feederio viršūnėlės nereikia išmokti kaip Morzės abėcėlės, kur vienas truktelėjimas reiškia viena, o du - jau kitą žuvį. Tas pats judesys skirtingą dieną gali turėti visai kitą priežastį. Daug patikimiau pirmiausia suprasti, ką viršūnėlei daro vėjas, srovė ir pati sistema. Tada tikras kibimas tampa ne dar vienu judesiu tarp šimto kitų, o aiškiu pasikeitimu tame, ką jau buvai išmokęs matyti.