ežeras Svirnelis (Sužionių)

Aprašymas

Antrasis Svirnelio vardas - Sužionių ežeras - šiuo atveju pasako daugiau nei geografinė nuoroda. Vanduo telkšo pačioje gyvenvietėje, kurios istoriniuose šaltiniuose vardas pasirodo dar XVI amžiuje. Sužionių dvaras minimas 1554 metų Nemenčinės valdų inventoriuje, o vėlesni dokumentai leidžia sekti jo savininkus ir dvaro raidą iki Tiškevičių laikų.

Senasis dvaras su ežeru buvo susijęs tiesiogiai. Kultūros paveldo centro sudarytame Sužionių dvaro sodybos apraše Sužionių ežeras įvardytas tarp sodybos teritorijos vandens telkinių kartu su prūdu. Tai padeda suprasti dabartinį vaizdą: Svirnelis nėra atsitiktinis gamtos lopinėlis greta istorinio kaimo - vanduo ilgą laiką buvo vienas iš dvaro ir gyvenvietės kraštovaizdžio elementų.

Ežeras nedidelis ir pailgas. Jo krantai aukštoki, apaugę medžiais, o vakarine pakrante eina senas Nemenčinės-Sužionių-Jonėnų kelias. Per ežerą pratekantis mažas upelis toliau pasiekia Kirnę, tačiau vietoje vandens telkinys atrodo gana uždaras: medžiai glaudžiasi prie krantų, o gyvenvietė prasideda vos už jų.

Sužionių istorija aplink ežerą nesibaigia dvaru. XVIII amžiaus pabaigoje čia pastatyta Šv. Felikso Valua bažnyčia, o vakariniame gyvenvietės pakraštyje išlikęs Kalvinų kalnu vadinamas piliakalnis su papėdės gyvenviete. Archeologai jį datuoja laikotarpiu nuo I tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos iki I tūkstantmečio pradžios. Rytiniame Sužionių pakraštyje taip pat žinomos senovinės gyvenvietės liekanos.

Todėl Svirnelio aplinkoje skirtingi laikotarpiai yra ne abstrakti istorija, o realūs vietos sluoksniai: senasis piliakalnis, dvaras, bažnyčia, kaimas ir tarp jų išlikęs ežeras. Pats vandens telkinys nedidelis, tačiau Sužionių istoriniame kraštovaizdyje jo vieta gerokai svarbesnė, nei leistų spręsti vien iš dydžio.