Juodupėnų tvenkinys

Aprašymas

Dar gerokai prieš atsirandant tvenkiniui per Juodupėnus tekėjo Juodupis. Nuo šio upelio kilo ir kaimo vardas, todėl vandentakis čia nėra atsitiktinė geografinė detalė. Jis kirto gyvenamos vietos žemes, leidosi Erlos link, o sovietmečiu jo slėnis buvo užtvenktas. Taip vietoje siauresnio tekančio vandens ruožo atsirado ilgas tvenkinys, išlaikęs Juodupio kryptį.

Tuo metu keitėsi ir pats kaimas. Juodupėnai buvo tapę kolūkine gyvenviete, į kurią kėlėsi melioracijos naikinamų aplinkinių kaimų bei vienkiemių gyventojai. Senos sodybos kitur nyko, gyvenimas telkėsi didesniuose centruose, buvo pertvarkomi laukai ir keliai. Tvenkinys atsirado tame pačiame kraštovaizdžio kaitos laikotarpyje, todėl dabartinis Juodupio slėnis labai skiriasi nuo to, kurį matė ankstesnės juodupėniškių kartos.

Vanduo tvenkinyje nusidriekė siauru slėniu beveik iki Erlos. Juodupis čia išsiplečia, tačiau už užtvankos vėl tęsia kelią kaip upelis ir netrukus pasiekia Erlą. Šiaurinėje pusėje prie pakrantės priartėja Klecės miško medžiai, vakarinėje - Kalno miškas, o kitur aplink vandens telkinį daug atviresnių, žemės ūkiui naudotų plotų. Dėl to tvenkinys nėra vien miško apsupta vandens juosta - jis eina per seniai žmogaus formuotą kaimo kraštovaizdį.

Ryšys su gyvenviete išliko labai tiesioginis. Iš Juodupėnų centro link vandens veda Tvenkinio gatvė, o tarp kaimo ir pakrantės susiformavo poilsio vieta. Tvenkinys taip tapo kasdienės gyvenvietės erdvės dalimi, nors jo kilmė vis dar aiškiai matoma upės slėnyje. Tai ne atskirai iškastas baseinas: jo forma ir kryptis priklauso nuo užtvenkto Juodupio.

Visai prie vandens yra vieta, kuri tvenkinį gerokai pranoksta amžiumi. Slėnyje ant medžiais apaugusios kalvos išlikusios senosios Juodupėnų kapinės, vietos žmonių vadintos Markapiais arba Maro kapeliais. Jos buvo naudojamos dar senajame kaime, o vėliau, pagrindinius laidojimus perkėlus į parapijos kapines, juodupėniškiai šios vietos neapleido. Kalva išliko šalia vėliau užlieto slėnio ir šiandien primena, kad dabartinė pakrantė yra tik naujausias šios vietos sluoksnis.

Pats Juodupėnų vardas dar senesnis. Kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų ir ilgą laiką buvo bajorkaimis. Vėliau jo žemėse kūrėsi naujos gyvenvietės, keitėsi dvarų priklausomybė, o sovietmečio melioracija dalį aplinkinių senųjų kaimų vėl sunaikino. Šios ilgos raidos viduryje Juodupis išliko pastovus vietos orientyras - kol galiausiai dalis jo vagos virto tvenkiniu.

Dabar vanduo užima tą slėnio dalį, per kurią anksčiau tekėjo daug siauresnis Juodupis. Vienoje pusėje lieka Juodupėnų gyvenvietė ir jos gatvės, kitoje - dirbamos žemės bei nedideli miškai. Prie pakrantės stovi senųjų kapinių kalva, o žemiau užtvankos Juodupis vėl susiaurėja ir tęsia savo senąjį kelią Erlos link.