Pyvesa

Pyvesoje verta žinoti vieną dalyką iš anksto: pirmoji upės pusė ir jos žemupys atrodo lyg dvi skirtingos upės. Aukštupys bei nemaža vidurupio dalis iki Stumbriškio yra reguliuoti - vaga tiesesnė, vietomis vos kelių metrų pločio. Toliau vaizdas keičiasi ir Pyvesa pamažu grįžta į natūralesnį slėnį.

Ryškiausias jos ruožas driekiasi tarp Moliūnų ir Pašilės. Čia saugoma itin vingiuota, mažai žmogaus veiklos paliesta vaga. Upė nuolat keičia kryptį, išoriniame posūkio krante vanduo gali būti gilesnis, o priešingoje pusėje atsiranda seklesnė sąnašų juosta. Tokiose vietose pati upės forma jau pasako daugiau nei vien bendras gylio skaičius.

Natūralioje dalyje Pyvesos vaga siekia maždaug 10-25 metrų pločio. Srovė vasarą paprastai lėta, todėl tai nėra upė, kurioje visur matysis ryškūs sraunumų liežuviai. Įdomesnių vietų dažniau reikia ieškoti posūkiuose, ties intakais, po krantų išgraužomis ar ten, kur vienodas dugnas staiga pasikeičia. Vietomis pasitaiko ir riedulių, nors didesnėje dalyje dugnas smėlėtas.

Sausra Pyvesą paveikia stipriai. Vasarą vandens kiekis gali sumažėti iki labai nedidelio, vaga apauga, o kai kurios seklesnės vietos tampa mažai perspektyvios. Po lietaus situacija greitai pagerėja. Pavasarį - priešingai - plati salpa užliejama, srovė sustiprėja ir įprastos vasarinės prieigos prie vandens gali visai dingti.

Dar vienas praktiškas niuansas laukia pačiame žemupyje. Pyvesa įteka į Mūšą vos keli kilometrai į šiaurės rytus nuo Pasvalio, o prie žiočių Mūšos vanduo gali patvenkti Pyvesą. Dėl to paskutinė upės dalis gali būti ramesnė ir gilesnė nei būtų galima tikėtis pagal pačios Pyvesos dydį.

Jeigu šios upės dar nepažįsti, pradėti logiškiausia ne nuo tiesinto aukštupio, o nuo natūralesnės dalies Moliūnų-Pašilės kryptimi arba nuo žemupio Pasvalio pusėje. Ten geriausiai matyti tikrasis Pyvesos charakteris - lėta, vingiuota lygumų upė, kurioje gerą vietą dažniau išduoda vagos forma, o ne stipri paviršinė srovė.