ežeras Lielukas

Aprašymas

Lieluko pakrantėse labai greitai pasimato du skirtingi kraštovaizdžiai. Didelė ežero dalis apsupta žemų, drėgnų krantų, o pietryčiuose reljefas kyla aukščiau ir prie vandens prieina Palielukio miškas. Toks skirtumas nėra vien dabartinės augalijos rezultatas. Pats ežeras susiformavęs rininiame duburyje, o aplink jį ilgą laiką plytėjo šlapia Žilinų pelkės aplinka.

Vanduo čia užima pailgą ir vingiuotą duburį. Pakrantės nėra vienodos net trumpuose ruožuose: žemesnėse vietose jos pereina į šlapias pievas ir pelkėtą dirvožemį, kitur vanduo remiasi į miškingesnį krantą. Ypač ryškiai išsiskiria pietrytinė ežero pusė, kur sausumos reljefas aukštesnis. Tai viena iš priežasčių, kodėl Lielukas iš viršaus atrodo ne kaip taisyklingas vandens plotas, o kaip seną reljefo liniją sekantis ežeras.

Aplinkos vaizdą vėliau pakeitė Žilinų pelkės sausinimas. Šlapios žemės aplink ežerą buvo melioruojamos, todėl dalis vandens šiandien Lieluką pasiekia jau per žmogaus pertvarkytą aplinkinį baseiną. Senasis pelkinis reljefas vis dar atpažįstamas prie žemų krantų, tačiau už jų driekiasi sausinimo paveiktos teritorijos ir žemės ūkio naudmenos. Dėl to ežeras liko natūraliame duburyje, nors nemaža jo artimiausios aplinkos dalis per laiką buvo pakeista.

Lielukas nėra uždaras ežeras. Į jį atiteka Graužinė, Vijūnė ir smulkesni vandens srautai iš aplinkinių teritorijų. Iš ežero išteka jo vardą turintis Lieluko upelis, toliau pasiekiantis Spenglą. Ištakos ruožas taip pat pakeistas - žemiau ežero vanduo sulaikomas užtvanka. Todėl tai gana judri vandens sistema, kurioje ežero būklė priklauso ne vien nuo to, kas vyksta ties pačia pakrante, bet ir nuo to, ką atsineša intakai bei drenažu surenkamas vanduo.

Būtent šis ryšys su aplinkiniu baseinu pastaruoju metu tapo svarbus vertinant Lieluko būklę. Vandens apsaugos dokumentuose problema siejama su pasklidąja tarša, patenkančia iš melioruotų ir ūkiškai naudojamų teritorijų. Ankstesniuose ežerų būklės vertinimuose taip pat buvo keliama prielaida, kad dalis poveikio gali būti likusi iš ankstesnio intensyvesnio aplinkinių žemių naudojimo. Kitaip tariant, pelkės nusausinimas pakeitė ne vien vaizdą aplink ežerą - pasikeitė ir tai, kokiu keliu bei iš kokios aplinkos vanduo į jį atiteka.

Žilinai yra netoli vakarinės Lieluko pusės, o aplink ežerą išsidėstę mažesni kaimai ir miško masyvai. Vis dėlto pats vanduo nuo gyvenviečių nėra apsuptas tankaus užstatymo. Pakrantėje daug kur išlieka drėgnos, apaugusios juostos, todėl dabartiniame vaizde dar aiškiai matyti ankstesnės šlapynės pėdsakai.

Pietrytiniame krante šis vaizdas pasikeičia labiausiai: pelkėta pakrantė užleidžia vietą aukštesnei žemei ir Palielukio miškui. Kitose pusėse Lielukas vėl pereina į žemą Žilinų pelkės reljefą - tą pačią aplinką, kurią vėliau pakeitė sausinimas ir melioracija.