ežeras Ligajai

Aprašymas

Ligajų krantą skirtinguose ežero galuose žymi du seni piliakalniai. Kiemionių piliakalnis iškilęs prie šiaurinės ežero dalies, o Ūžėniškių - pietvakarių pusėje. Abu atsirado gerokai anksčiau už dabartinius paežerės kaimus ir kelius, tačiau jų vieta pasirinkta neatsitiktinai: ilgas ežero duburys, statūs šlaitai ir kalvos čia nuo seno sudarė aiškias natūralias ribas.

Pats Ligajų ežeras susiformavo rinoje - ledyno tirpsmo vandenų išgraužtoje pailgoje įduboje. Todėl jis siauras, vingiuotas ir nusitęsęs ta pačia kryptimi kaip aplinkinės reljefo formos. Krantai daug kur aukšti, vietomis gana statūs, o tarp jų vanduo tai susiaurėja, tai išplatėja į atskiras įlankas. Ligajų kraštovaizdžio draustinis saugo būtent šį kalvotą ir daubotą moreninį kraštovaizdį su pačiu rininiu ežeru.

Ežero vidus taip pat nėra vientisas atviras vandens plotas. Jame iškilusios miškingos salos, iš kurių labiausiai žinomos Agarinė, Pušelinė ir Liepų. Jos suskaido ilgą vandens juostą į atskirus vaizdus ir dar labiau paryškina vingiuotą ežero formą. Kai kur priešingas krantas yra visai arti, kitur tarp salų ir pusiasalių atsiveria platesnė vandens erdvė.

Ligajai kartu yra ir pratekamas ežeras. Per jį teka Ligaja - upė, kuri aukščiau jau būna perėjusi kitus Zarasų ir Utenos krašto ežerus. Į Ligajus ji ateina iš pietvakarių, o šiaurės rytiniame gale išteka toliau Ligajykščio kryptimi. Į ežerą taip pat įteka Vikšrinė. Dėl šio ryšio Ligajai nėra atskiras duburys tarp kalvų, o viena dalis ilgesnės ežerais ir upeliais sujungtos vandens sistemos.

Pakrantėse ežeras liečiasi su keliomis mažomis gyvenvietėmis. Aplink jį išsidėstę Gruodiškė, Aviniuosta, Čepeliškės, Vilkiškės, Ūžėniškės ir Trinkuškiai. Tarp gyvenviečių pakrantę daug kur perima miškai, medžių juostos ir statesni šlaitai. Pietinėje pusėje prie ežero priartėja Salako miško plotai, šiaurinėje - Girelės ir Beržyno miškai. Todėl skirtingose Ligajų vietose paežerė atrodo nevienodai: vienur vanduo remiasi į miškingą šlaitą, kitur už pakrantės jau matyti laukai ir sodybos.

Kiemionių piliakalnis iš šios aplinkos išsiskiria ypač aiškiai. Jis įrengtas atskiroje kalvoje prie ežero, o jo papėdėje aptikta senos gyvenvietės pėdsakų. Kitoje Ligajų pusėje esantis Ūžėniškių piliakalnis taip pat turi papėdės gyvenvietę. Dėl to abu objektai nėra vien atsitiktinės kalvos prie vandens - jų aplinkoje išlikę ženklų, kad paežerė buvo naudojama ir gyvenama jau labai seniai.

Šiandien Ligajai yra Gražutės regioninio parko dalis, tačiau saugomas čia ne vien pats vanduo. Ligajų draustinio vertė apima ežerą, jo rininį duburį, aplinkines kalvas ir daubas, miškus bei abu piliakalnius. Ežeras lieka šios teritorijos viduryje kaip ilga vandens juosta, jungianti skirtingus krantus, salas ir senąsias gyvenvietės vietas.

Šiaurės rytiniame gale Ligaja palieka Ligajus ir netrukus pasiekia mažesnį Ligajykščio ežerą. Už jo vandens kelias tęsiasi Antalieptės link. Ties Ligajais ši sistema trumpam išsiplečia į ilgą, salomis suskaidytą rininį ežerą, kurio krantus abiejuose galuose jau nuo seno žymėjo piliakalniai.