Ūla-Pelesa

Ūla turi kelis vardus dar prieš tapdama ta upe, kurią dauguma pažįsta iš Dzūkijos. Baltarusijoje jos pradžia vadinama Praūža, vėliau - Pelesa, o žemiau Dubičių įsitvirtina Ūlos vardas. Nuo čia prasideda ir visai kitoks kraštovaizdis: tiesinta aukštupio vaga lieka už nugaros, upė įneria į smėlingus Dzūkijos miškus ir ima vingiuoti beveik be žmogaus padiktuotos krypties.

Prie Zervynų Ūla teka visai šalia senojo gatvinio kaimo. Žemiau jo upė pradeda graužtis per supustytų smėlynų ruožą, todėl krantai vietomis kyla aukštais šviesaus smėlio skardžiais. Mančiagirės apylinkėse tai ypač ryšku - čia upės slėnis siauras, krantai statūs, o vingiai vienas po kito remiasi į šlaitus. Netoliese yra ir Ūlos akis: iš požeminio vandens maitinamas šaltinis, kurio dugne dėl kylančio vandens nuolat juda smėlis.

Pačią Ūlą taip pat gausiai maitina požeminiai vandenys. Tai viena priežasčių, kodėl jos tėkmė vasarą nenusilpsta taip smarkiai kaip daugelio panašaus dydžio upių. Lietuvos dalyje natūrali vaga dažniausiai būna maždaug 10-16 metrų pločio, tačiau jos forma nuolat keičiasi: vienur srovė prisispaudžia prie skardžio, kitur už posūkio atsiveria seklesnis smėlio ruožas, dar kitur vanduo pagreitėja per kietesnį dugną. Tokia vaga neleidžia ilgai žvejoti „pagal vieną taisyklę“.

Žemiau Zervynų ir Mančiagirės Ūla dar ilgai lieka miško upe. Vietomis medžiai beveik uždengia vandenį, o tada po kelių vingių atsiveria pievos ar platesnė salpa. Prie Žiūrų, Trakiškių ir Palių kaimų upės aplinka vėl pasikeičia. Paskutinėje dalyje vaga platėja ir netoli Paūlių Ūla atiduoda savo vandenį Merkiui.

Ši upė išskirtinė ne vien gražiu slėniu. Didelė jos vidurupio ir žemupio dalis saugoma, o pati Ūla svarbi šaltavandenėms ir sraunesnį vandenį mėgstančioms rūšims. Dėl saugomų teritorijų ir atskirų žvejybos bei lankymo reikalavimų čia ypač svarbu konkretaus ruožo taisykles vertinti atskirai, o ne vadovautis vien bendromis upių taisyklėmis.