Mituva

Mituva nėra iš tų upių, kurias galima suprasti pažvelgus į vieną vietą prie tilto. Nuo aukštupio iki Jurbarko jos tėkmę kelis kartus pakeičia užtvankos ir tvenkiniai, todėl atskiri ruožai turi gana skirtingą charakterį. Volungiškių, Girdžių ir Jurbarkų tvenkiniai upę tarsi padalija į kelias dalis, o žemiau kiekvienos užtvankos verta iš naujo vertinti srovę, gylį ir pačią vagą.

Natūralesnėse Mituvos atkarpose vaga dažniausiai nėra plati. Pasitaiko ramesnių tiesių ruožų, bet yra ir posūkių, kuriuose srovė išgraužia gilesnę vietą ar vanduo laikosi arčiau vieno kranto. Tokios vietos žvejui paprastai įdomesnės už vienodą seklų ruožą. Upės slėnis vietomis gana aiškiai išreikštas, o nuo Stakių iki Paulių dalis jo saugoma Mituvos draustinyje.

Svarbi Mituvos savybė - didelė priklausomybė nuo kritulių ir pavasarinio sniego tirpsmo. Po ilgesnių lietų vandens lygis gali pakilti labai pastebimai, tačiau sausesniu laikotarpiu upė greitai grįžta į gerokai kuklesnę vagą. Tai viena iš tų upių, kur seniau atrasta vieta po stipresnio lietaus gali veikti visiškai kitaip: pasikeičia srovės kraštas, atsiranda daugiau nešmenų, o kai kurios prieigos prie kranto tampa nepatogios.

Artėjant prie Jurbarko Mituva tampa vis labiau miesto kraštovaizdžio dalimi. Čia ji prateka pro Jurbarkų tvenkinį, toliau pasiekia miestą ir galiausiai įsilieja į Nemuną. Žemutinė dalis tuo ir įdomi, kad nedidelės upės sąlygos susitinka su daug didesnio Nemuno poveikiu, todėl vandens situacija prie žiočių gali būti kitokia nei keli kilometrai aukščiau.

Jei prie Mituvos važiuojama pirmą kartą, naudinga pradėti ne nuo atsitiktinio taško žemėlapyje, o nuo klausimo, kurios upės ieškoma: ruožo tarp tvenkinių, natūralesnės vagos ar žemupio prie Jurbarko. Šiuo atveju tai praktiškai svarbiau už bendrą upės ilgį.