Nemeikščių tvenkinys

Aprašymas

Dabartinis Nemeikščių tvenkinio vaizdas atsirado tada, kai sovietmečiu buvo patvenkta Krašuona. Vanduo išsiliejo į upės slėnį ir užėmė žemesnes pievas bei laukus, o pats tvenkinys buvo įrengtas laukų drėkinimo reikmėms. Čia nebuvo natūralaus ežero, kurį vėliau tiesiog pradėjo naudoti žmonės. Pirmiausia buvo pakeista pati upė ir jos slėnis, tik tada atsirado dabartinis vandens telkinys.

Tvenkinys ištįsęs Krašuonos slėniu tarp Nemeikščių, Kryželių, Griūčių ir Pavyžinčių apylinkių. Jo krantai gana skirtingi. Šiaurinėje ir rytinėje pusėje prie vandens prieina miškas, pietvakariuose daugiau atvirų dirbamų laukų, o pietinis galas žemesnis ir užpelkėjęs. Vienur vanduo remiasi į aukštesnius, medžiais apaugusius šlaitus, kitur pereina į žemesnes ir atviresnes buvusio slėnio vietas. Dėl to tvenkinys labiau primena užlietą upės slėnį nei taisyklingą dirbtinį baseiną.

Dar prieš tvenkinio įrengimą pati Krašuona šiame krašte jau buvo smarkiai pakeista žmogaus. Jos aukštupio ruožai buvo tiesinti ir pritaikyti melioracijai, o artėjant prie Nemeikščių upė teka giliau įsirėžusiu slėniu. Tvenkinio įrengimas tapo kitu dideliu Krašuonos pertvarkymo etapu: šįkart vanduo buvo ne nuvedamas, o sulaikomas. Laukų drėkinimui skirtas telkinys taip užėmė dalį vietos, kuri anksčiau buvo sausuma ir natūrali upės vaga.

Kas buvo prieš patvenkiant Krašuoną, neblogai išliko vietos aprašymuose. Nemeikščių apylinkėse minimos Palinkių pievos ir Juodabrasčiai - vardai, susiję su senuoju upės slėniu. Palinkės senuose vietos aprašymuose net pažymėtos kaip užtvenktos pievos. Taip vietovardžiuose liko aiški žymė, kad ši vieta iki patvenkimo buvo pievų kraštovaizdis. Patvenkus Krašuoną, dalis šių pievų atsidūrė po vandeniu. Kraštovaizdžio pokytis ypač gerai dokumentuotas dėl Alfonso Nykos-Niliūno gimtinės. Jo šeimos sodyba stovėjo aukščiau slėnio, iš jos anksčiau matėsi Krašuona ir aplinkinės pievos. Sugrįžęs į Nemeikščius po ilgos pertraukos poetas rado jau kitą vaizdą - ten, kur jo atmintyje buvo laukai ir pievos, telkšojo tvenkinio vanduo.

Krašuona dėl užtvankos neišnyko. Ji liko upe, kurios slėnyje laikomas tvenkinio vanduo, o žemiau užtvankos vėl tęsia savo vagą. Ties Griūčių ir Kryželių apylinkėmis dirbtinis telkinys užima buvusį upės ruožą, todėl senasis reljefas ir šiandien paaiškina nemažai pakrančių skirtumų. Patvenkimas pakeitė vandens lygį ir visą anksčiau žmonėms pažįstamą slėnio vaizdą.

Laikui bėgant keitėsi ir tvenkinio paskirtis žmonių kasdienybėje. Vakarinėje pakrantėje prie užtvankos atsirado vieša poilsiavietė ir smėlio paplūdimys. Poilsiavietė čia atsirado vėliau nei pats tvenkinys. Paplūdimio zona buvo papildyta smėliu, atsirado suolai, stalai, persirengimo vieta ir tinklinio aikštelė. Taip vakarinio kranto naudojimas pasikeitė dar kartą: vieta, pradžioje suformuota kaip žemės ūkio vandens ūkio objektas, tapo ir Nemeikščių apylinkių poilsio vieta. Kitose tvenkinio pusėse aplinka išliko gerokai miškingesnė arba žemdirbiška. Užtvanka čia nėra nuošalus techninis statinys - prie jos susitelkė aiškiausiai sutvarkyta pakrantės dalis.

Vakariniame krante tvenkinys baigiasi užtvanka ir tvarkoma poilsio vieta, o pietuose vanduo pereina į užpelkėjusią zoną. Tarp jų lieka miškingi šlaitai, atviresni laukai ir po vandeniu atsidūrusi senojo Krašuonos slėnio dalis. Dabartinę Nemeikščių tvenkinio formą geriausiai paaiškina būtent tas slėnis, kurį patvenkus vanduo užėmė pievų ir laukų vietą.