Rask ežerą, tvenkinį ar upę ir peržiūrėk patikrintą žvejybos informaciją.
Vaitonka - mažas Zarasų rajono ežeras tarp Raudinės ir Medoliškių apylinkių. Greta plytintis Pukinės miškas ir netolimi Zelionkos bei kiti smulkūs ežerai suteikia šiai vietai tankaus, ežeringo pasienio kraštovaizdžio charakterį.
Vastelis, dar vadinamas Vastaliu, - nedidelis, tarp aukštų krantų įdubęs Zarasų krašto ežeras į vakarus nuo Salako. Per jį teka Ligaja, sujungianti Vastelį su Alksno ir Ligajų ežerais, o pakrantėse glaudžiasi Aštrakalnio ir Ūžėniškių apylinkės.
Vėtralaužio vardas, sprendžiant iš senųjų vandenvardžių tyrimų, greičiausiai pirmiausia priklausė ne pačiam ežerui, o šios vietos miškui, ganyklai ar kitam žemės plotui. Senesniuose Zarasų krašto aprašuose ežeras siejamas su Zelvos vienkiemio lauku prie Gražutės miško, o šiandien jo krantus ištisai dengia medžiai. Vėtralaužis neturi paviršinio ištekėjimo, todėl nuo visai greta esančių pratekamų ežerų skiriasi ir savo vandens režimu.
Vykis - mažas ežeras Čepkelių raisto pakraštyje, netoli Katros kaimo. Aplink jį beveik nėra įprastos poilsinės infrastruktūros - čia vyrauja pelkės, miškai ir rezervatui būdinga laukinė aplinka.
Vakarinis Zalvo galas pereina į žemesnę, pelkėtą Gražutės miško dalį, o iš čia vanduo nuteka į mažąjį Zalvelį. Likusi ežero dalis visai kitokia - ilgas rininis duburys vingiuoja tarp miškingų krantų, sudarydamas ryškias įlankas ir pusiasalius. Zalvo vardas turi ir gerokai senesnį sluoksnį: kalbininkai jį pateikia kaip vieną iš šiaurės rytų Lietuvoje išlikusių sėlių kalbos pėdsakų.
Žuvintas - savitas Pietų Lietuvos ežeras, kur atvirą vandenį nuolat keičia nendrynai, liūnai ir pelkėtos pakrantės. Tai seniausios Lietuvos saugomos teritorijos branduolys ir viena svarbiausių šalies šlapynių paukščiams.
Gaveikių ežeras - vingiuotas Vilniaus rajono ežeras netoli Dubingių, kurio šiaurinis krantas tarpukariu žymėjo Lietuvos ir Lenkijos administracinę ribą. Istorinis pasienis čia šiandien nebejaučiamas, tačiau ežero forma, įlankos ir žemi krantai išlaikė senąjį šios vietovės reljefą.
Gervėžeris - nedidelis Švenčionių rajono ežeras Girutiškio gamtinio rezervato viduje. Jis priklauso Labanoro girios kraštovaizdžiui, kuriame maži ežerai yra glaudžiai susiję su aplinkinėmis pelkėmis ir miškais.
Greičiūnų tvenkinys susidarė sovietmečiu užtvenkus Trumpę ties Greičiūnų kaimu. Tvenkinys yra tiesioginė upės slėnio pertvarkymo dalis, o vanduo toliau Trumpės vaga teka Žvelsos link.
Grūšlaukės tvenkinys yra Grūšlaukės kaime, gyvenvietės pakraštyje. Telkinį laiko užtvanka, o prie jos esanti pakrantės dalis apaugusi lapuočiais. Pastaraisiais metais tvenkinio hidrotechninis statinys buvo rekonstruotas.
Grybaulios I tvenkinys plyti ant Grūdos, netoli Marcinkonių ir Grybaulios kaimo. Žemi, daug kur mišku apaugę krantai bei užpelkėjantis pietinis galas suteikia jam ramaus, nuošalaus Dzūkijos tvenkinio vaizdą.
Gudelių ežeras - nedidelis Vilniaus rajono ežeras, telkšantis pačiame Gudelių kaimo kraštovaizdyje. Žemi, vietomis pelkėjantys krantai ir aplinkinės gyvenvietės suteikia jam visai kitokį charakterį nei nuo žmonių nutolusiems miško ežerams.
Gulbinų tvenkinys, dar vadinamas Jadvygiškės tvenkiniu, telkšo Vilniaus rajone tarp Jadvygiškių ir Raudondvario. Siauras vandens ruožas įsiterpęs tarp pievų, gyvenviečių ir Vilniaus-Utenos kelio, o visai netoliese išlikusi sena Raudondvario dvaro sodyba.
UpėJara-Šetekšna teka per Rokiškio ir Anykščių kraštą ir galiausiai įsilieja į Šventąją. Aukštutinė jos dalis vadinama Šetekšna, o žemiau buvusio Jaros ežero - Jara. Tai gana rami, vietomis tiesinta upė, kurios plotis, gylis ir krantai pastebimai keičiasi keliaujant pasroviui. Žvejui čia svarbiausia pasirinkti tinkamą ruožą, nes vienos atkarpos lengvai pasiekiamos, o kitose priėjimą apsunkina augalija ar šlapesnės pakrantės.
Jasonių sodų tvenkinys susidarė užtvenkus Paupelių upelį ir šiandien yra įsiterpęs tarp Jasonių sodų bendrijų. Aukščiau tuo pačiu upeliu telkšo Jasonių gyvenvietės tvenkinys, todėl abu vandens telkiniai priklauso tai pačiai vietos vandens sistemai, nors jų aplinka visai kitokia. Čia žemi krantai ir siaura, ištęsta vandens juosta išlaiko upelio slėnio formą, o prie pat vandens prasideda sodų sklypai ir jų gatvelės.
Juodeikių, dar vadinamas Varduvos, tvenkinys - ilgas ir vingiuotas vandens telkinys Mažeikių rajone, susiformavęs Varduvos slėnyje. Vienoje jo pusėje ryški pramoninė Juodeikių aplinka, kitoje išlikę miškingesni krantai, salelės ir natūralesnis slėnio kraštovaizdis.
Juodupėnų tvenkinys pakeitė to paties Juodupio slėnį, nuo kurio kadaise vardą gavo ir pats kaimas. Sovietmečiu upelis buvo patvenktas netoli jo kelio į Erlą, o naujas vandens plotas atsirado tuo metu, kai melioracija ir kolūkių pertvarkymai smarkiai keitė aplinkines gyvenvietes. Prie tvenkinio iki šiol stūkso senųjų Juodupėnų kapinių kalva, menanti visai kitą šios vietos laikotarpį.
UpėJūra - ilga ir labai įvairi Vakarų Lietuvos upė, tekanti pro Rietavą, Kvėdarną, Pajūrį ir Tauragę, o žemupyje įsiliejanti į Nemuną. Aukštupyje ji dar gana siaura, tačiau toliau platėja, atsiranda rėvų, akmenuotų vietų, gilesnių duobių ir aukštų slėnio šlaitų. Būtent dėl tokios kaitos Jūroje verta ieškoti ne „vienos geros vietos“, o pažinti konkretų ruožą.
Jurgiškių tvenkinys užima Barono upelio slėnį tarp Marijanavo, Likonių ir Jurgiškių apylinkių. Dabartinis vandens telkinys čia atsirado sovietmečiu, tačiau patvenkto vandens istorija šioje vietoje prasidėjo gerokai anksčiau - Marijanavo ir Likonių dvarai prie Barono buvo įsirengę savo tvenkinius. Senieji pylimai vėliau sunyko, o dalį buvusių tvenkinių vietos iš naujo užliejo Matuizų tarybinio ūkio įrengtas dabartinis telkinys. Šiaurinėje pakrantėje prie vandens prieina Marijanavas, kitur krantus supa miškai ir žemesnės pievų juostos.
Jusinės tvenkinys - mažas vandens telkinys pačiame Jusinės žemupyje, vos prieš upei įsiliejant į Žeimeną. Jo istorija susijusi su vandens malūnu, o šiandien toje pačioje vietoje veikia mažoji hidroelektrinė ir žuvų migracijai skirtas žuvitakis.
Kalnijų tvenkinys yra Kalnijų kaime, netoli Sedos, patvenkus Beržupio upelį. Krantai daugiausia neaukšti ir lėkšti, pakraščiuose auga nendrės bei švendrai, o aplink telkinį yra pievų, dirbamų laukų ir sodybų.
Kalnų, dar vadinamas Paulenkos ežeru, slepiasi Kalnų miške į šiaurės rytus nuo Veprių. Nedidelį vandens telkinį iš visų pusių supa miškas, todėl jo aplinka gerokai uždaresnė ir ramesnė nei netoliese esančio Veprių ežero.
Kalotės ežeras - lagūninės kilmės pajūrio ežeras, apsuptas užpelkėjusių pakrančių ir miškų. Jis saugomas Kalotės botaniniame-zoologiniame draustinyje, kur ypač svarbios migruojančių paukščių susitelkimo vietos ir drėgnų miškų buveinės.
Kamanų ežeras - vienintelis natūralus Akmenės rajono ežeras, telkšantis pačiame Kamanų aukštapelkės branduolyje. Jį supa klampynės, pelkių akys ir kiminų plotai, todėl šis vandens telkinys yra ne įprasta paežerė, o griežtai saugomo pelkinio kraštovaizdžio dalis.