Musė nėra didelė upė, tačiau žemiau Musninkų ji turi daugiau charakterio nei galima tikėtis pažvelgus į jos plotį. Srovė čia nuolat ką nors pakeičia: viename posūkyje atidengia akmenis, kitame pagilina išorinį krantą, už nuvirtusio medžio susidaro ramesnis vanduo, o ties rėva vaga vėl pagreitėja. Žvejui tokie pokyčiai kur kas įdomesni už ilgą vienodo gylio tiesią atkarpą.
Aukščiau upė kitokia. Nuo Musios ežero dalis vagos reguliuota, todėl pirmuose kilometruose natūralių slėptuvių ir ryškesnio dugno reljefo mažiau. Toliau Musė pamažu išsilaisvina iš tiesesnės vagos. Musninkų apylinkėse jau galima rasti senų vandens malūnų liekanų, o pasroviui daugėja rėvų, akmenuoto dugno, išvartų ir staigesnių posūkių.
Vasarą prie Musės verta važiuoti su viena mintimi - vandens gali būti mažai. Širvintų krašto vandens maršrutų aprašymuose net baidarininkams rekomenduojama rinktis pavasarį arba laiką po gausesnio lietaus, nes sausringu metu kai kurios vietos stipriai nusenka. Žvejyboje tai reiškia, kad seklios rėvos tampa dar seklesnės, o vertingesnės vietos dažniau lieka posūkių duobėse, po krantais, žemiau slenksčių ar ten, kur į Musę įteka intakas.
Vienas įdomesnių ruožų driekiasi nuo Musninkų Čiobiškio link. Pakeliui upė praeina pro Grebliaučiznos ir Janionių piliakalnių apylinkes, priima Kaimeną ir galiausiai ties Čiobiškiu pasiekia Nerį. Prie pat žiočių stovi išskirtinis Dariaus ir Girėno tiltas - geras orientyras, jei šis upės galas dar nepažįstamas.
Musėje verta vaikščioti ir stebėti vagą, o ne prisirišti prie vieno taško. Jei kelios dešimtys metrų atrodo tuščios, už kito vingio gali prasidėti visai kitoks ruožas. Ypač esant žemesniam vandeniui gerai matosi, kur dugne eina pagrindinė tėkmė, kur prasideda akmenys ir kur srovė išgraužusi gilesnę vietą. Tokia upė dažnai daugiau pasako einant jos krantu nei žiūrint į ją vien iš žemėlapio.
