Nevėžį lengva nuvertinti. Iš pirmo žvilgsnio tai rami lygumų upė, kurios vanduo vietomis juda taip lėtai, kad srovę sunku pastebėti. Tačiau žvejui būtent čia prasideda įdomioji dalis - Nevėžyje dažnai reikia ieškoti ne akivaizdžios rėvos ar stipraus srovės liežuvio, o daug subtilesnių vagos pokyčių.
Upė kerta Panevėžį, toliau leidžiasi Krekenavos ir Kėdainių link, o galiausiai ties Raudondvariu įsilieja į Nemuną. Jos nuolydis labai mažas, todėl nemažoje dalyje vagos vyrauja ramesnė tėkmė. Posūkio išorėje gali būti išgraužtas gilesnis kraštas, ties intako žiotimis - šiek tiek judresnis vanduo, o už nedidelio vagos susiaurėjimo atsirasti vieta, kuri iš pirmo žvilgsnio visiškai neišsiskiria.
Visai kitokį Nevėžį galima pamatyti Krekenavos apylinkėse. Čia upė vingiuoja per platų senslėnį, aplink likę senvagių, o kai kuriuose ruožuose dugne guli stambūs akmenys. Ties Liaudės žiotimis aprašomos net kelios viena po kitos einančios rėvos - gana neįprastas vaizdas tokiai ramiai upei. Nevėžio vidurupio slėnis ir senvagių kompleksai yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių ši teritorija saugoma Krekenavos regioniniame parke.
Vasarą Nevėžis gali gerokai nusekti. Tada lėtesnėse vietose vandens augmenija tampa daug ryškesnė, o seklios tiesios atkarpos žvejui ne visuomet yra įdomiausios. Kur kas daugiau dėmesio verta skirti išplautiems posūkiams, santakoms, tiltų aplinkai, senos vagos pakraščiams ir vietoms, kur dugnas iš minkštesnio pereina į kietesnį.
Pavasaris parodo kitą Nevėžio pusę. Platus slėnis leidžia vandeniui išsilieti į žemesnes pievas ir senvages, todėl įprasta vasaros pakrantė gali atsidurti po vandeniu. Tai ypač būdinga vidurupiui. Tokiu metu neverta aklai važiuoti į vasarą pažįstamą vietą - priėjimas prie kranto gali būti visiškai pasikeitęs.
Žemiau Kėdainių Nevėžis darosi vis platesnis ir ramesnis. Artėjant prie Babtų bei Raudondvario srovė jau labai silpna, o paskutinėje dalyje juntamas ir Nemuno poveikis. Tai kitokia žvejyba nei akmenuotesniame ruože prie Krekenavos: čia daugiau reikšmės įgauna gylio pokyčiai, įlankos, intakai ir pati pagrindinės vagos kryptis.
Nevėžio nereikia vertinti pagal tai, kad jis „lėtas“. Jo stiprybė kaip tik ta, kad už ramios vandens išvaizdos slepiasi labai skirtingos vietos - nuo akmenuotų sraunumų vidurupyje iki plačių, beveik stovinčio vandens žemupio vingių.
