Rask ežerą, tvenkinį ar upę ir peržiūrėk patikrintą žvejybos informaciją.
Girutiškis - termokarstinės kilmės ežeras Švenčionių rajone, Labanoro girios glūdumoje. Didelę jo pakrančių dalį supa pelkės, o pats ežeras patenka į Girutiškio gamtinį rezervatą - vieną vertingiausių Labanoro regioninio parko šlapynių kompleksų.
Iešnalis - Plungės rajono ežeras, glūdintis Plokštinės gamtinio rezervato miškų ir pelkių komplekse. Jo aplinką išskiria Plokščių termokarstinis duburys - savita reljefo struktūra, kurios natūraliam kraštovaizdžiui išsaugoti ir skirtas rezervatas.
Ilgajis, dar vadinamas Šinkūnų ežeru, ištįsęs sename rininiame duburyje ir nėra uždaras vandens telkinys. Į jį ateina Kuršelės vanduo, o pietrytiniame gale, kur krantai tampa šlapesni ir pelkėtesni, prasideda Kliepšė. Šinkūnų pusėje pakrantė labiau susijusi su kaimu ir poilsio sodybomis, kitur aplink ežerą vyrauja atviresnės dirbamos žemės. Ši aplinka svarbi ir dabartinei Ilgajo būklei - didžiausia problema siejama su iš aplinkinių naudmenų atnešama pasklidąja tarša.
Ilgas, dar vadinamas Grybėnų ežeru, išsiskiria ne vien savo ištęsta forma - ant šiaurinio jo kranto stūkso Danilavos piliakalnis, liudijantis, kad šios apylinkės buvo gyvenamos prieš daugelį šimtmečių. Pietinę ir vakarinę ežero pusę uždengia Sužionių miškas, o vandenyje iškilusios dvi mažos salos.
Ilgelis, dar vadinamas Ilžikiu, - siauras, labai vingiuotais krantais išraižytas Zarasų rajono ežeras tarp Imbrado ir Stelmužės apylinkių. Jo pakrantėse susitinka miškeliai, pievos ir gausi vandens augalija, o pats ežeras priklauso į Latvijos pusę nusidriekiančiai Dauguvos vandens sistemai.
Ilgis - ilgas ir siauras Zarasų krašto ežeras, išsidriekęs tarp Grybinės miško ir kelių senų kaimų. Vakarinėje jo pakrantėje susiformavo viena žinomiausių šio krašto piligrimystės vietų - Kvintiškių Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vieta ir koplyčia.
Juodas - nedidelis ežeras Gegužinės miškuose, į šiaurės rytus nuo Palomenės. Žemi, medžiais apaugę krantai ir nuo kelių nutolusi aplinka jam suteikia uždaro miško ežerėlio charakterį.
Kapstatas, dar vadinamas Laigiu, yra seklus ir pratakus ežeras prie Endriejavo. Beveik visą jo pakraštį supa Paežerio pelkė, o vandenyje gausiai veši panirusi ir priekrantės augalija.
Katišius - nedidelis Zarasų rajono ežeras Vajasiškio apylinkėse. Svarbiausias jo bruožas - per ežerą tekanti Ilgė, kuri iš Katišiaus netrukus pasiekia Alksną ir toliau jungia kelis šio krašto ežerus į vieną vandens kelią.
Kiementas - Giedraičių miestelio ežeras, išsiskiriantis vingiuota kranto linija ir žemomis, vietomis pelkėjančiomis pakrantėmis. Savitą jo vaizdą papildo buvusi sala, pylimu sujungta su krantu ir šiandien virtusi pusiasaliu.
Krakinis, dar vadinamas Krokiniu, - mažas Vilniaus rajono ežeras tarp Glitiškių ir Dubingių krašto ežerynų. Greta didesnių Širvino, Gaveikių ir Karnelio ežerų jis žemėlapyje beveik pasimeta, tačiau priklauso tai pačiai tankiai vandeningai vietovei.
Ežeras Kretuonas (Kretuonis) yra Švenčionių rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Jo krantai daugiausia žemi ir lėkšti, pietinė bei pietvakarinė dalys pelkėtos, o ežere yra salų ir plačių nendrynų.
Ežeras Kretuonykštis yra Aukštaitijos nacionaliniame parke, į rytus nuo Kretuono. Jo krantai daugiausia žemi ir pelkėti, šiaurės vakaruose įsiterpia ryškesnė įlanka, o pačiame ežere yra sala.
Krokų Lanka - vienintelis Lietuvoje lagūninės kilmės ežeras, išlikęs Nemuno deltos ir Kuršių marių paribyje. Žemi pamario krantai, plačios nendrynų juostos ir vandens paukščiams svarbios buveinės čia kuria visai kitokį kraštovaizdį nei Lietuvos vidaus ežeruose.
Kuojinį geriausiai atpažįsta jo vieta tarp Zarkiškių, Vitkuškių ir Gražutės miško. Rytinėje pusėje medžiai prieina beveik prie vandens, o pietų ir šiaurės vakarų pakrantėse mišką pakeičia pievos bei gyvenamosios vietos. Ežeras nėra uždaras - iš šiaurės rytinio galo ištekantis bevardis upelis nuveda vandenį į Ažukalnį, iš kur vandens kelias tęsiasi Antalieptės marių kryptimi. Visai šalia telkšo ir mažasis Glušokas, tačiau jo vandens sistema nuo Kuojinio skiriasi.
Lielukas išsiskiria tuo, kad didelė jo pakrančių dalis liko žema ir drėgna net tada, kai aplinkinė Žilinų pelkė buvo nusausinta. Visai kitoks pietrytinis krantas - čia žemė kyla aukščiau, o prie vandens prieina Palielukio miškas. Į ežerą suteka aplinkinių laukų ir šlapynių vandenys, o iš jo prasidedantis Lieluko upelis tęsia kelią Spenglos link. Ši vandens apytaka šiandien svarbi ir dėl ežero būklės, kuri jautri melioruoto bei ūkiškai naudojamo baseino poveikiui.
Ligajų ežeras išsiskiria ne vien ilga, siaura forma. Prie skirtingų jo galų stovi Kiemionių ir Ūžėniškių piliakalniai, o pačiame ežere tarp vingiuotų krantų iškyla miškingos Agarinės, Pušelinės ir Liepų salos. Per Ligajus teka Ligaja: ji ateina į ežerą iš pietvakarių, o kitame gale tęsia kelią Ligajykščio link. Visą šį kalvotą, daubotą ir ežeringą ruožą saugo Ligajų kraštovaizdžio draustinis.
Ligajykštis - nedidelis Zarasų krašto ežeras, per kurį teka Ligaja, prieš tai perėjusi gerokai didesnį Ligajų ežerą. Tarp Kiemionių ir Čepeliškių telkšantis vanduo glaudžiasi prie miškingų krantų, o toliau Ligaja jau leidžiasi Antalieptės marių link.
Lukštas - labai vingiuotas Zarasų krašto ežeras prie Latvijos pasienio, išraižytas įlankų ir papuoštas dviem miškingomis salomis. Pietuose prie vandens prieina Stelmužės miškas, o šiaurinėje dalyje žemi krantai pereina į pelkėtas įlankų pakrantes.
Luodis - vienas didžiųjų Zarasų krašto ežerų, kurio pietinėje dalyje vanduo ir vėjas suformavo neįprastas smėlio nerijas - Žvėrinčiaus ir Juodojo rago kyšulius. Ežerą supa Gražutės regioninio parko miškai, o nuo vandens horizonte išnyra Salako bažnyčios bokštas.
Luodykštis - termokarstinės kilmės ežeras Gražutės regioniniame parke, per kurį savo aukštupyje teka Šventoji. Nuo didžiojo Luodžio jį skiria tik trumpa protaka, tačiau čia kraštovaizdis staiga pasikeičia - atvirą vandenį greitai pakeičia pelkėti krantai, švendrynai ir miško apsuptis.
Mažasis Gulbinas - vienas iš Žaliųjų ežerų Vilniaus šiaurėje, kartu su Gulbinu telkšantis tame pačiame ledynų suformuotame dubaklonyje. Abu ežerus jungia siaura protaka, o Mažąjį Gulbiną iš visų pusių gaubia aukšti miškingi šlaitai.
ežeras Medvėkas yra rytinis iš dviejų vienodo pavadinimo ežerų Pavardaunio apylinkėse. Su vakariniu Medvėku jį sieja trumpa protaka, o abu telkiniai priklauso Dainavos vandens sistemai.
ežeras Medvėkas (1) yra vakarinis iš dviejų greta Pavardaunio telkšančių Medvėko ežerų. Jo krantai daugiausia žemi ir pelkėti, vakarinė pakrantė aukštesnė ir sausesnė, o rytuose protaka veda į antrąjį Medvėką.