Širvintos miesto pakraštyje upę lengva rasti, tačiau norint pamatyti įdomesnę jos pusę reikia važiuoti žemyn. Družai, Vindeikiai ir Liukonys yra geri orientyrai - nuo čia prasideda ilgos, mažai apgyvendintos pakrantės, kuriose Širvinta nuolat sukiojasi siaurame slėnyje.
Vaga čia nėra lygi. Viename posūkyje srovė remiasi į krantą ir išplauna gilesnę vietą, už kelių šimtų metrų pasirodo akmenys ar sekli rėva. Pasitaiko ir brastų. Dėl to upėje nėra reikalo ieškoti didelių „duobių“ vien pagal žemėlapį - daug įdomesnių vietų matyti iš pačios srovės: kur vanduo pagreitėja tarp akmenų, kur po rėvos nurimsta, kur vingis prispaudžia pagrindinę tėkmę prie vieno kranto.
Širvintą stipriai pakeičia dvi užtvankos. Aukščiau miesto yra Motiejūnų tvenkinys su hidroelektrine, pačiame mieste - Širvintų tvenkinys. Todėl tiesintas aukštupys ir vanduo žemiau užtvankų nėra tas pats, ką rasi tolėliau pasroviui. Natūralesnė vaga prasideda ten, kur upė vėl gauna vietos vingiuoti.
Žemupyje ji nedidelė - dažniausiai apie 10-12 metrų pločio ir maždaug metro gylio. Tai patogus mastelis žvejui, mėgstančiam judėti. Vienoje vietoje galima greitai suprasti, ar verta pasilikti: matosi priešingas krantas, srovės linija, akmenys ir nemaža dalis vagos. Jei ruožas vienodas, po kito posūkio situacija dažnai jau būna kitokia.
Liukonių apylinkės vertos dėmesio dar ir todėl, kad žemiau jų prasideda statesnio nuolydžio paskutinė Širvintos dalis. Iki Šventosios lieka apie dvi dešimtys kilometrų, daugiau rėvų ir greitesnių vietų. Galiausiai upė įteka į Šventąją netoli Dubių kaimo, Jonavos rajone.
Širvinta nėra upė, prie kurios būtina turėti vieną iš anksto žinomą „tašką“. Jos stiprybė - ilgas vingiuotas ruožas, kuriame verta paeiti pakrante ir rinktis vietą pagal tai, ką tuo metu rodo vanduo.
