Šventosios žiotys kurorte - tik paskutiniai šios upės metrai. Aukščiau vaizdas greitai pasikeičia: nelieka paplūdimio ir uosto aplinkos, krantus užima pievos, krūmynai bei miškai, o pati upė pradeda sukti gana ankštus vingius. Tai pajūrio lygumos upė, ne didelė savo pločiu, tačiau turinti labai savitą kelią iki jūros.
Nemaža Šventosios dalis sutampa su Lietuvos ir Latvijos siena. Pasienio ruožas tęsiasi daugiau kaip 30 kilometrų, todėl čia upė kartu yra ir valstybės riba. Aukštupys iki Večių reguliuotas, o natūralioje vagoje vaizdas visai kitoks: plotis dažniausiai siekia maždaug 5-15 metrų, pasitaiko glaudžių posūkių, medžių virš vandens ir užvartų. Tokia upė gerai slepia savo gilesnes vietas - iš toliau kartais atrodo vienodai sekli, kol neprieini prie pat vingio.
Laukžemė yra vienas aiškiausių orientyrų apatinėje Šventosios dalyje. Netoliese yra senas slenkstis, maždaug 16,5 kilometro nuo žiočių. Jis nėra tik istorinis upės objektas - valstybiniuose vandensaugos planuose ši kliūtis įvardyta kaip trukdanti upės vientisumui, todėl numatytas jos šalinimas arba pertvarkymas. Vadinasi, šio ruožo vaizdas ateityje gali pasikeisti.
Vasarą Šventoji kartais tampa visai kukli. Jos baseinas nėra labai vandeningas, tad per ilgesnę sausrą seklesnėse vietose vandens smarkiai sumažėja, išryškėja dugnas, o nuo krantų nulinkusios šakos dar labiau susiaurina vagą. Po lietaus arba pavasarį situacija kitokia - vanduo pakyla, srovė atgyja ir tos pačios vietos pasikeičia gana greitai.
Visai prie jūros upė dar kartą persimaino. Paskutiniai kilometrai veda per Laukžemės-Palangos miškų kraštą į Šventosios gyvenvietę ir uosto teritoriją, o tada vanduo išeina tiesiai į Baltiją. Lietuvoje tokių upių nedaug: Šventoji yra viena iš nedaugelio, kurios kelionė baigiasi ne Nemune, mariose ar kitoje upėje, bet pačioje Baltijos jūroje.
