Vilnia yra geras priminimas, kad miesto upė nebūtinai reiškia betoninius krantus ir ramų vandenį. Užtenka nuo Naujosios Vilnios pajudėti centro kryptimi ir netrukus prasideda ruožas, kuriame sostinė lieka kažkur už medžių: siauras slėnis, statūs šlaitai, akmenys vagoje ir greitas vanduo.
Didžiausias charakterio pokytis juntamas žemiau Rokantiškių. Paskutiniai maždaug dešimt kilometrų iki Neries yra ypač sraunūs - čia Vilnia per kilometrą nusileidžia gerokai daugiau nei vidutiniškai visoje upėje. Dėl to atsiranda rėvų, slenksčių ir trumpų gilesnių ruožų tarp akmenų. Ties Pūčkoriais tai matyti bene geriausiai: vienoje pusėje kyla aukšta atodanga, apačioje vingiuoja upė, o visai netoliese prasideda Belmonto malūno ir užtvankos aplinka.
Žvejybos požiūriu Vilnia įdomi tuo, kad daug ką galima perskaityti plika akimi. Srovė parodo, kur už akmens lieka ramesnis vanduo, kur rėvos pabaigoje vaga staiga pagilėja, o kur pagrindinė tėkmė prispausta prie kranto. 15-20 metrų pločio žemupyje nereikia spėlioti, kas vyksta už šimto metrų - nemaža dalis vagos matoma iš karto.
Kartu tai nėra upė, kurioje galima ignoruoti sezoną. Į Vilnią neršti pakyla lašišos ir šlakiai, joje gyvena ir kitų saugomų ar sraunų vandenį mėgstančių žuvų. Todėl rudenį ypač svarbu žiūrėti ne vien į pasirinktą vietą, bet ir į konkrečiai datai bei ruožui galiojančias žvejybos sąlygas.
Toliau nuo centro Vilnia visai kitokia. Prie Mickūnų ir Lavoriškių slėnis ramesnis, dalis aukštupio reguliuota, o pati vaga siauresnė. Maždaug 11 kilometrų aukštupyje upė eina Lietuvos ir Baltarusijos siena. Taigi Pūčkorių ar Belmonto vaizdas nėra „visa Vilnia“ - tai tik labai išraiškingas jos žemupys.
Paskutinė detalė turbūt geriausiai nusako šią upę: nuo ištakų iki žiočių ji nusileidžia apie 125 metrus, o kelionę baigia pačiame Vilniaus senamiesčio pakraštyje. Nedaug Lietuvos upių per tokį trumpą atstumą sugeba sutalpinti pasienį, kaimišką aukštupį, laukinį slėnį ir sostinės centrą.
