Rask ežerą, tvenkinį ar upę ir peržiūrėk patikrintą žvejybos informaciją.
Liubavo malūno tvenkinys - mažas Žalesos upės patvenkimas prie senojo Liubavo dvaro vandens malūno. Čia vanduo ir dvaro istorija susiję tiesiogiai: tvenkinys buvo ne puošmena, o veikiančios malūno sistemos dalis.
Malūno tvenkinys - ilgas, siauras tvenkinys Klaipėdos centre, dokumentuose minimas nuo XVI a. ir anksčiau vadintas Trinyčių tvenkiniu.
Margininkų (Viliotės) tvenkinys yra ties Mažeikių ir Skuodo rajonų riba, tarp Viliotės ir Margininkų kaimų. Jis suformuotas patvenkus Gedvydo upelį. Krantai lėkšti, apaugę krūmais ir medžių grupėmis, o vakarinėje pusėje prie telkinio prieina Viliotės miškas.
Matlaukio tvenkinys - Lieponos upėje įrengtas telkinys Vilkaviškio rajono pasienyje, šalia Matlaukio kaimo. Atviri dirbami laukai ir valstybės sienos artumas suteikia šiai vietai savitą, Lietuvos pakraščio kraštovaizdį.
Medžialenkės ežeras yra Mažeikių rajone, prie Medžialenkės ir Žibikų kaimų. Jo krantai žemi, vietomis užpelkėję, apaugę medžiais, krūmais ir nendrėmis, o iš rytų prie ežero prieina Tirkšlynės miškas.
Meižių ežeras yra Viekšnių seniūnijoje prie Meižių kaimo. Krantai žemi, vakarinė ir pietinė pakrantės vietomis užpelkėjusios, o aplink telkinį daugiausia plyti dirbami laukai.
UpėMerkys - viena tų upių, kurią lengva atpažinti iš Dzūkijos kraštovaizdžio: smėlingi krantai, pušynai, šaltinių maitinamas vėsus vanduo ir ilgi vingiuoti ruožai. Žemiau Varėnos upės dugne daugėja riedulių bei rėvų, o ties Merkine Merkys susilieja su Nemunu. Žvejui svarbu žinoti ir tai, kad skirtingos upės dalys labai nevienodos - aukštupio debitą stipriai pakeičia Merkio-Vokės kanalas, o žemupyje Merkys jau tampa gerokai vandeningesne upe.
UpėMinija - viena ryškiausių Vakarų Lietuvos upių. Aukščiau Kartenos ji gyvesnė ir greitesnė, o leisdamasi į Pajūrio žemumą tampa platesnė, lėtesnė ir vis labiau vingiuota. Žvejui įdomiausia tai, kad Minija per savo kelią spėja kelis kartus visiškai pakeisti charakterį - nuo aukštesnių Žemaitijos ruožų iki plačios žemupio upės ties Priekule ir Minijos kaimu.
UpėMituva - Jurbarko krašto upė, į Nemuną įtekanti pačiame Jurbarke. Jos vaga nėra vien tik natūrali: upę keičia Volungiškių, Girdžių ir Jurbarkų tvenkiniai, todėl skirtingos atkarpos labai nevienodos. Vienur Mituva siauresnė ir lėtesnė, kitur daugiau natūralių vingių, o žemiau užtvankų keičiasi ir srovė, ir vandens gylis.
Modžiūnų tvenkinys susidaręs patvenkus Sarią ties pietrytiniu senojo Modžiūnų kaimo pakraščiu. Vakarinėje pusėje vanduo priartėja prie kaimo ir Švenčionių-Zarasų kelio, o kitose pakrantėse prasideda Kunigiškės miškas bei saugomas kalvotas Švenčionių aukštumos kraštovaizdis. Saria tvenkiniu tik trumpam išplatėja - už užtvankos ji vėl tampa upe ir toliau teka Peršaukščio bei Sarių ežerų kryptimi.
UpėMūša - lėta ir plati Šiaurės Lietuvos upė, kurios krantus daug kur lydi atviri laukai, žemi slėniai ir ilgos ramios vagos atkarpos. Ties Pasvaliu ji jau gerokai vandeningesnė, o priėmusi Lėvenį pasuka Latvijos link. Žvejojant Mūšoje verta dairytis ne vien giliausių vietų - daug pasako vagos posūkiai, intakų žiotys, srovės pagreitėjimai ir ruožai, kuriuose vienodas lėtas vanduo staiga pasikeičia.
UpėMusė - Neries intakas, kurio įdomiausia dalis prasideda tada, kai tiesūs aukštupio ruožai lieka už nugaros. Žemiau Musninkų upė suspaudžiama siauresnio slėnio, atsiranda rėvų, akmenų, senų malūnų vietų ir vis daugiau natūralių vingių. Vasarą Musė gali smarkiai nusekti, todėl jos charakterį ir žvejybos sąlygas labai lemia ne kalendorius, o tuo metu upėje esantis vanduo.
Naujųjų Verkių ežeras - nedidelis, stipriai augalija apaugęs ežeras Verkių regioniniame parke, pasislėpęs tarp Verkių ir Turniškių miškų. Per jį teka Turniškių upelis, o vietos istoriją primena šalia XIX amžiuje veikęs Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas.
Navikų ežeras - nedidelis Ukmergės rajono ežeras Deltuvos apylinkėse, įsitaisęs tarp kalvotų dirbamų laukų. Medžiais ir krūmais apaugę krantai, o pietinėje bei rytinėje pusėje drėgnesnės pakrantės suteikia jam uždaresnį, nuo laukų atsiskyrusį charakterį.
Nemeikščių tvenkinys susidarė patvenkus Krašuoną sovietmečiu, kai vanduo buvo kaupiamas laukų drėkinimui. Užliejus slėnį po vandeniu liko dalis senųjų Nemeikščių pievų, o skirtingos pakrantės iki šiol išduoda buvusio upės kraštovaizdžio formą. Vakarinėje pusėje prie užtvankos vėliau įrengta vieša poilsiavietė ir smėlio paplūdimys, o pietinis galas išlieka žemesnis ir užpelkėjęs. Šiaurinėje ir rytinėje pusėje vanduo remiasi į miškingesnius krantus, pietvakariuose vyrauja atviresni laukai.
UpėNemunas - didžiausia Lietuvos upė, todėl kalbėti apie jį kaip apie vieną žvejybos vietą būtų klaida. Ties Druskininkais ir Alytumi jis dar greitesnis, akmenuotesnis ir pilnas rėvų, ties Birštonu suka didžiąsias kilpas, o žemiau Kauno tampa platesne, galinga žemupio upe. Toliau laukia Jurbarkas, pasienio ruožai ir galiausiai Nemuno delta - visiškai kitoks vanduo nei Dzūkijoje.
UpėNemunėlis - pasienio upė, kurios vaizdas gerokai pasikeičia keliaujant nuo Rokiškio krašto Biržų link. Aukštupyje jis dar siauras, o ties Nemunėlio Radviliškiu ir žemiau jau tampa plačia upe su ryškiais vingiais, statesniais krantais ir vietomis atsiveriančiomis dolomito atodangomis. Toliau Nemunėlis ilgą kelią lydi Lietuvos ir Latvijos sieną, o Bauskoje susilieja su Mūša ir nuo ten prasideda Lielupė.
UpėNeris - didelė, akmenuota ir srauni upė, kurios nereikia ieškoti toli nuo miesto: ji kerta Vilnių, o vos palikusi sostinės krantines vėl panyra į gilų, miškingą slėnį. Ties Saidės apylinkėmis, Kernave ir toliau Jonavos kryptimi daugėja rėvų, akmenuoto dugno ir stipresnės srovės vietų. Žvejojant Nerį verta skaityti pagal vandens judėjimą - pagrindinės srovės kraštus, už akmenų susidarančius ramesnius ruožus, intakų žiotis ir gilesnius vingių pakraščius.
UpėNevėžis - lėtos tėkmės Vidurio Lietuvos upė, kertanti Panevėžį, Krekenavą ir Kėdainius, o ties Raudondvariu pasiekianti Nemuną. Didžiąją kelio dalį jis teka plačiu slėniu, todėl čia daugiau ramių vingių ir gilių išorinių krantų nei tikrų sraunumų. Vis dėlto Nevėžis nėra visur vienodas - ties Krekenava pasitaiko akmenuoto dugno ir net rėvų, o žemupys tampa vis lėtesnis ir platesnis.
UpėNova - Šakių krašto upė, tekanti lyguma iki Šešupės ties Panoviais. Ji nėra didelė, tačiau žemiau Sintautų tampa vis įdomesnė: vaga vingiuoja, krantai vietomis statesni, vandenį papildo Penta ir kiti intakai. Sausą vasarą Nova gali labai nusekti, todėl žvejybai čia ypač svarbus momentinis vandens lygis.
Obeliškių tvenkinys telkšo prie senosios Sugaudžių dvarvietės, netoli Židikų. Lašišupį čia sustabdė dar 1937 m. pastatyta užtvanka, o nedidelį vandens plotą šiandien supa medžiai, krūmai ir nendrių juostos.
Nors vadinamas Padvarių vardu, šis tvenkinys Akmenos slėniu nusitęsia gerokai toliau - iki Kurmaičių. Patvenkus upę, vanduo užliejo senąją jos vagos aplinką, o ties Kurmaičiais priartėjo prie piliakalnio, stovinčio Akmenos ir Pilsupio santakoje. Šiandien skirtingos tvenkinio dalys gyvena savaip: Padvarių pusėje vanduo priartėja prie Kretingos priemiesčio.
Pesčių tvenkinys yra Imbarės seniūnijoje, prie Pesčių ir Klecininkų kaimų. Jis įrengtas patvenkus Pestupį. Krantai daugiausia neaukšti, o šiaurvakarinė telkinio dalis pereina į drėgnesnę, užpelkėjusią pakrantę.
Pikeliškių ežeras, dar vadinamas Žalesu, išsiskiria vingiuota forma ir keturiomis ryškiomis įlankomis. Jo pakrantėje stovi buvusio Pikeliškių dvaro sodyba, o pats ežeras priklauso Žalesos ir Neries vandens sistemai.