Neris turi gana neįprastą savybę - rimtą upinę žvejybą galima pradėti praktiškai Vilniaus centre. Mieste upę pažabojusios krantinės ir tiltai, tačiau tai trunka neilgai. Vos pasukus žemyn nuo sostinės, miesto vaizdas gana greitai užleidžia vietą aukštiems slėnio šlaitams, miškams, akmenuotam dugnui ir rėvoms.
Ypač įdomi atkarpa prasideda žemiau Vokės žiočių. Neris čia įsispaudžia į siaurą, vietomis 60-70 metrų gylio slėnį. Saidės ir Salinės rėvos - tik keli gerai žinomi pavyzdžiai, tačiau panašių vagos pasikeitimų šiame ruože yra daugiau. Žvejui svarbu ne pats rėvos pavadinimas, o tai, kas vyksta aplink ją: kur greitas vanduo baigiasi, kur srovė atsiskiria nuo kranto, kur už akmenų lieka ramesnė kišenė ir kur vaga staiga pagilėja.
Kernavės kryptimi Neris išlaiko laukinės upės įspūdį. Čia jos krantai vietomis aukšti, aplink daug miško, o nuo slėnio viršaus upė gali atrodyti lengvai pasiekiama, nors nusileidus paaiškėja, kad iki vandens dar laukia status šlaitas ar ilgesnis ėjimas. Todėl ne kiekvienas gražiai žemėlapyje atrodantis taškas yra patogi žvejybos vieta.
Toliau, Bražuolės ir Musės santakų kryptimi, slėnis vietomis prasiplečia, tačiau akmenuoto dugno ir rėvų netrūksta. Dar žemiau, prie Jonavos, Nerį gerokai papildo Šventoji. Nuo šios santakos tai jau itin vandeninga upė - plati, stipri, tačiau vis dar turinti nemažai akmenuotų vietų. Artėjant prie Kauno rėvos pamažu dingsta, dugne daugėja smėlio, atsiranda seklumų, o pati vaga prieš santaką su Nemunu išplatėja iki kelių šimtų metrų.
Neryje labai lengva apsigauti vertinant srovę vien iš paviršiaus. Plati ir iš pirmo žvilgsnio rami vandens juosta gali slėpti stiprią pagrindinę tėkmę, akmenų keterą ar ryškų gylio perėjimą. Dėl to čia verta daugiau laiko skirti vietos stebėjimui: pažiūrėti, kaip juda vanduo prie krantų, kur paviršiuje susidaro sūkuriai, kur baigiasi greitesnė srovė ir kaip vaga keičiasi už posūkio.
Neris taip pat yra viena svarbiausių Lietuvos migruojančių žuvų upių, todėl prieš žvejybą neužtenka žinoti bendrųjų taisyklių. Ypač rudenį reikia tikrinti pasirinktam ruožui tuo metu galiojančius sezoninius ribojimus ir leidimų reikalavimus.
Lietuvoje Neris nueina beveik 238 kilometrus - nuo rytinio šalies pakraščio per Nemenčinę, Vilnių, Kernavę ir Jonavą iki santakos su Nemunu Kaune. Tačiau žvejui daug naudingiau ją įsiminti ne kilometrais, o pagal skirtingą upės veidą: miesto ruožą, rėvuotą slėnį žemiau Vilniaus, Kernavės apylinkes, vandeningą Jonavos dalį ir platesnį žemupį prie Kauno.
