Siesartis

Siesarties pradžia gana neįprasta. Vanduo išteka iš Siesarčio ežero rytinėje Molėtų pusėje, netrukus pereina Pastovio ir Pastovėlio ežerus, todėl pirmuosius kilometrus sunku įsivaizduoti kaip įprastą upės aukštupį. Tik palikusi Molėtų ežerų grandinę Siesartis įgauna aiškesnę vagą ir pradeda ilgą kelią Šventosios link.

Tarp Grabastos ir Bitlesių dalis vagos ištiesinta. Ten upė gana tvarkinga, be didelių staigmenų. Toliau vaizdas įdomėja: daugėja posūkių, vietomis dugnas kietesnis, atsiranda medžių užvartų ir trumpų greitesnio vandens atkarpų. Siesartis nėra didelė upė - dažniausiai 7-10 metrų pločio, todėl net nedidelis vagos susiaurėjimas ar išplautas posūkis čia jau stipriai pakeičia vandens judėjimą.

Visai kitokį veidą ji parodo Ukmergės rajone. Tarp Šašuolos ir Šaltupio žiočių saugomas Siesarties slėnis - reljefas čia ryškesnis, krantai labiau išraižyti, o pati vaga išlaikiusi daugiau natūralumo. Šiame ruože saugomos ir žiobrių nerštavietės, todėl upė svarbi ne tik kaip kraštovaizdžio dalis.

Maždaug vienuolika kilometrų prieš žiotis Siesartį sustabdo Valtūnų tvenkinys. Žemiau jo jau prasideda paskutinė, trumpesnė upės dalis iki Šventosios. Valtūnų apylinkės patogios ir praktiškai - Ukmergės rajono savivaldybė čia nurodo viešą poilsiavietę prie Siesarties, pasiekiamą keliu Kurėjai-Valtūnai. Tai viena aiškesnių vietų pradėti pažintį su upe, jei nenorisi ieškoti atsitiktinio nusileidimo per laukus ar mišką.

Siesartyje vietą dažnai išduoda labai paprasti dalykai: posūkis su gilesniu išoriniu krantu, už nuvirtusio medžio sulėtėjęs vanduo, intako žiotys ar trumpa rėvelė. Čia nėra Nemuno mastelio, todėl ir skaityti upę paprasčiau - vagos pasikeitimai matomi beveik nuo vieno kranto iki kito.

Jei reikėtų rinktis charakteringiausią Siesarties dalį, žiūrėčiau ne į ištiesintą ruožą prie Molėtų, o žemiau - Ukmergės rajone, kur upė jau turi ryškesnį slėnį ir natūralesnę vagą. Ten ji labiausiai primena tikrą mažesnę, gyvą Šventosios baseino upę, o ne ežerus jungiantį vandentakį.