Šventoji (Neries intakas)

Šventosios pradžioje upės vardas šiek tiek klaidina. Vanduo iš Dūkšto ežero keliauja per Luodžio, Asavo, Sartų ir dar kelis ežerus, todėl aukštupys labiau primena tarpusavyje sujungtą ežerų sistemą negu vieną aiškią vagą. Tik vėliau Šventoji galutinai „susirenka“ į upę ir leidžiasi Užpalių bei Anykščių link.

Ties Anykščiais jos mastelis jau visai kitas. Vaga čia gerokai platesnė, o už miesto prasideda vienas gražiausių Šventosios ruožų - miškai, smėlingi šlaitai, kilpos ir atodangos. Nuo Andrioniškio iki Kavarsko upė kerta Anykščių regioninį parką. Kai kur prie vandens galima nusileisti nesunkiai, kitur tarp kelio ir upės lieka status slėnio šlaitas ar miško juosta. Mikierių atodanga gerai parodo, kokio reljefo Šventoji gali būti šiame krašte.

Upė gana dosniai maitinama požeminio vandens, o aukštupyje esantys ežerai sušvelnina staigius nuotėkio pokyčius. Dėl to Šventoji net sausesnę vasarą paprastai išlieka vandeningesnė už daugelį mažesnių Lietuvos upių. Tai ypač jaučiama žemiau Anykščių, kur vaga jau siekia kelias dešimtis metrų.

Ukmergėje Šventoji teka tiesiai per miestą, o žemiau jo slėnis vėl atsiveria ilgesniems natūralesniems ruožams. Čia į upę jau būna sutekėjusios Virinta, Siesartis, Širvinta ir kiti didesni intakai. Paskutiniai kilometrai baigiasi ne Nemune, kaip kartais klaidingai manoma, o Neryje - Šventoji į ją įteka kiek į šiaurės rytus nuo Jonavos.

Ieškant vietos prie Šventosios daugiau naudos duoda konkretus orientyras negu bendras upės žemėlapis. Užpalių apylinkės, Anykščių šilelis, Kavarskas, Ukmergės ruožas ir žemupys prie Jonavos skiriasi tiek aplinka, tiek pačia vaga. 247 kilometrų upėje vieno universalaus vaizdo tiesiog nėra.