Rask ežerą, tvenkinį ar upę ir peržiūrėk patikrintą žvejybos informaciją.
UpėŠešuvis apgauna masteliu. Aukščiau jis dar primena nedidelę 5-7 metrų pločio upę, tačiau pakeliui surenka Ančios, Šaltuonos, Upės ir kitų intakų vandenį, o prie Tauragės jau artėja prie 20 metrų pločio. Natūralesnėse atkarpose yra vingių, gilesnių krantų ir visai ramaus vandens, tačiau po liūčių ar pavasarį tas pats Šešuvis gali pasikeisti neatpažįstamai.
UpėSiesartis prasideda ne siauru upeliu, o ištekėdama iš didelio Siesarčio ežero prie Molėtų. Pirmieji kilometrai dar veda per Pastovio ir Pastovėlio ežerus, o tik vėliau vanduo susirenka į aiškią upės vagą ir pasuka Ukmergės krašto link. Žemupyje Siesartis jau visai kitokia - siauresniame slėnyje atsiranda greitesnio vandens, akmenų, užvartų ir gerokai daugiau vietų, kurias verta apžiūrėti ne nuo tilto, o einant pakrante.
UpėŠirvinta žemiau to paties pavadinimo miesto greitai praranda „miesto upės“ vaizdą. Tarp Družų, Vindeikių ir Liukonių jos vaga smarkiai vingiuoja, pasitaiko rėvų, stambių akmenų, seklių brastų ir gilesnių posūkių. Maždaug 10-12 metrų pločio žemupys nėra didelis, todėl gerą vietą čia dažnai galima perskaityti tiesiog nuo kranto.
Skaidiškių tvenkinys yra pačiame Skaidiškių miestelyje, Vilniaus rajone. Jo krantai daugiausia žemi ir apaugę medžiais bei krūmais, o rytinėje telkinio dalyje yra drėgnesnių, pelkėtų pakrančių.
Stelmužės, dar vadinamas Padvariniu, ežeras telkšo vienoje istoriškai turtingiausių Zarasų krašto vietų - prie senojo Stelmužės dvaro. Vingiuotą ežerą skaido salos ir gilios šiaurinės įlankos, o jo pakrantėje susitinka pelkėtos žemumos, Stelmužės miškas ir dvarvietės parkas.
UpėStrėva - upė, kuri labiau primena vandens kelią per ežerus ir tvenkinius nei vientisą vagą. Nuo Aukštadvario apylinkių ji jungia Spindžiaus, Stankos, Nestrėvančio ir kitus vandens telkinius, vėliau pereina per Elektrėnų marias ir tik tada tęsia kelią Žiežmarių bei Kauno marių link. Dėl to skirtingose vietose Strėva gali būti vos kelių metrų pločio upelis arba jau gana plati, lėta vaga.
Stripūnų ežeras - nedidelis Vilniaus rajono ežeras Stripūnų kaimo pašonėje, Nemenčinės seniūnijoje. Kompaktiškas vandens telkinys įsilieja į ramų kaimišką kraštovaizdį ir priklauso Neries vandens sistemai.
Suolelių tvenkinys yra Utenos rajone, Kuktiškių seniūnijoje, prie Suolelių ir Aukštakalnio kaimų. Jis suformuotas patvenkus bevardį Viržintėlės intaką. Pakrantėse auga medžiai ir krūmai, o aplink telkinį yra pievų bei nedidelių miškelių.
UpėŠušvę geriausiai išduoda ne jos dydis, o srovė. Natūralesnėse atkarpose netrūksta rėvų, akmenų ir staigesnių krantų, o upės kelią du kartus ilgam sustabdo Vaitiekūnų ir Angirių tvenkiniai. Žemiau Angirių prasideda vienas išraiškingiausių ruožų - pro Josvainius iki Nevėžio, kur Šušvė teka ryškiame, vietomis skardingame slėnyje.
Suvieko ežeras - vingiuotas Zarasų krašto ežeras su keturiomis miškingomis salomis ir daugybe įlankų bei kyšulių. Vakariniame jo pakraštyje įsikūręs Suvieko kaimas, kurio vardas ir istorija glaudžiai susiję su pačiu ežeru.
Šventelės tvenkinio vietoje vanduo buvo sulaikomas dar tada, kai prie Šventelės veikė vandens malūnas. Dabartinis telkinys atkurtas šio amžiaus pradžioje rekonstruojant dalinai išlikusią seną užtvanką ir prie jos įrengiant mažąją hidroelektrinę. Vakarinėje pusėje prie vandens prieina Vitalinos kaimas ir geležinkelis, o rytinis galas pamažu pereina į užmirkusį Šventelės slėnį tarp miškų. Tvenkinyje išlikusi ir nedidelė sala, su pietiniu krantu sujungta tilteliu.
UpėŠventoji prasideda ežerų krašte, o ties Anykščiais jau teka plačia, aiškiai susiformavusia vaga. Pakeliui ji praeina Užpalius, Anykščius, Kavarską ir Ukmergę, kol netoli Jonavos susitinka su Nerimi. Upėje netrūksta ilgų vingių, atodangų, smėlėtų krantų ir sraunesnių vietų, o vandens joje nemažai išlieka ir sausą vasarą.
UpėJei Šventąją pažįsti tik iš kurorto, lengva pamiršti, kad už žiočių slepiasi keliasdešimt kilometrų upės. Pajūrio Šventoji ateina iš Skuodo ir Kretingos krašto, ilgą ruožą teka Lietuvos-Latvijos pasieniu, praeina Laukžemę ir galiausiai pasiekia Baltijos jūrą. Natūraliose vietose vaga stipriai vingiuoja, krantus dažnai uždengia medžiai ir krūmai, o sausą vasarą vandens čia gali gerokai sumažėti.
UpėTenenys - Minijos intakas, tekantis per Gardamo ir Ramučių apylinkes. Aukščiau jis siauras ir natūralesnis, o žemupyje, pasiekęs Pamario lygumas, teka tarp pylimų ir polderių.
Tūbausių tvenkinys - ilgas, Akmenos-Danės slėniu nusidriekęs vandens telkinys į šiaurę nuo Kretingos. Jo vingiuotas krantų kontūras, įlankos ir aplinkiniai laukai aiškiai išduoda upinę tvenkinio kilmę, o vakarinėje pusėje prie vandens priartėja Degsnės miškas.
Tulnikių tvenkinys yra Mažeikių rajone, tarp Tulnikių ir Reivyčių, patvenkus Ašvos upę. Telkinys ilgas ir siauras, jo krantai daugiausia neaukšti, apaugę medžiais bei krūmais, o rytinėje pusėje išsišakoja į ilgesnę įlanką.
Tuzų tvenkinys yra Kretingos rajone, ties Tuzų kaimu, patvenkus Salanto upę. Telkinys pailgas, krantų šlaitai daug kur apaugę medžiais, o aplink vyrauja dirbami laukai ir Tuzų miško pakraštys.
Ukrinų tvenkinys yra rytiniame Ukrinų pakraštyje, Varduvos upėje. Tai siauras, pagal upės slėnį ištįsęs telkinys, kurio krantai vietomis statūs ir apaugę medžiais bei krūmais.
UpėŪla-Pelesa į Lietuvą ateina iš Baltarusijos, o ties Dubičiais prasideda geriausiai pažįstama Ūlos dalis. Toliau - Zervynos, Mančiagirės skardžiai, šaltiniuotos pakrantės, smėlio šlaitai ir nuolat vingiuojanti vaga. Požeminis vanduo Ūlai suteikia gana pastovų debitą, todėl net vasarą ji išlieka gyva ir vėsi - visiškai kitokia nei daugelis nuo lietaus stipriai priklausomų mažesnių upių.
UpėVarduva - Žemaitijos upė, kurios pakrantėse dar aiškiai matyti ilga vandens naudojimo istorija. Nuo Žemaičių Kalvarijos ji suka Sedos, Renavo ir Ukrinų link, o ties Grieže įteka į Ventą. Natūralesnėse vietose vaga siekia apie 10-20 metrų, tačiau tarp jų įsiterpia tvenkiniai ir užtvankos, todėl ramų vandenį netikėtai pakeičia siauresnė, gyvesnė upė.
Varėnos HE tvenkinys susidarė patvenkus Varėnę prieš pat jos žemupį Senojoje Varėnoje. Čia vandens naudojimas energijai turi senesnę istoriją nei pats dabartinis tvenkinys - prie upės veikė malūnas ir nedidelė hidroelektrinė, o sovietmečiu Varėnė buvo patvenkta kur kas plačiau. Šiaurinė tvenkinio dalis nusitęsia tarp miškų, o pietuose vanduo priartėja prie Senosios Varėnos ir už užtvankos vėl tampa upe, netrukus pasiekiančia Merkį.
Varėnos m. I tvenkinys užlieja Derežnyčios slėnį ten, kur upelio krantą nuo seno žymėjo Girežerio piliakalnio kalva. Patvenkus upelį vanduo priartėjo prie piliakalnio šlaito, o priešingoje pusėje ilgainiui susiformavo visai kitokia miesto erdvė - Dainų slėnis su pakrantės taku ir renginių vieta. Tvenkinys yra žemutinė Varėnos Derežnyčios tvenkinių grandinės dalis, po kurios upelis vėl tęsia kelią Merkio link.
Varėnos m. II tvenkinys atsirado sovietmečiu patvenkus Derežnyčią tuo metu, kai pati Varėna sparčiai augo ir keitėsi. Nuo kitų miesto tvenkinių jis išsiskiria padėtimi rytiniame pakraštyje: pietuose prie vandens priartėja Alytaus ir Pramonės gatvių kryptis, o didžiąją likusios aplinkos dalį užima miškai. Derežnyčia čia išsiplečia į vingiuotą vandens telkinį, paskui teka į žemiau esantį miesto tvenkinį ir toliau Merkio link.
UpėVeiviržas išteka iš Kapstato ežero prie Endriejavo ir iki Minijos beveik visą kelią išlaiko natūralią, vingiuotą vagą. Ties Veiviržėnais tai jau gyva 10-20 metrų pločio upė, kurioje seklesnius ruožus keičia posūkiai, akmenuotesnės vietos ir gilesnis vanduo prie krantų. Visa upė patenka į ichtiologinį draustinį, todėl Veiviržas svarbus ne tik žvejams, bet ir migruojančių bei neršiančių žuvų apsaugai.